Mano rajonas

Birželio 15 dieną Zanavykų krašto muziejuje vyko popietė, skirtas tragiškai Lietuvai datai – 1941 metų birželio 14-15 dienos trėmimams į Sibirą – paminėti. Kelios dešimtys dažniausiai vyresnės kartos rajono gyventojų žiūrėjo režisieriaus R. Kaminsko 2001 metais sukurtą dokumentinį filmą "Birželio ledas". Prisiminimais apie tremtį dalinosi buvę tremtiniai: Teresė Išganaitienė, Arvydas Pyragas, Birutė Stašinskienė, Antanas Bajerčius ir kt.

Birželio 15 dieną, minint Vilties ir gedulo dieną, Zanavykų krašto muziejun rinkosi tie, kurie patyrė pragariškas Stalino vykdyto tautų genocido – tremties į Sibirą – kančias, tie, kuriems, nors tiesiogiai ir nepatirtos, tos kančios ne svetimos ir beveik 70 metų. Tiesa, renginyje bolavo daugiausia sidabru nuspalvintos galvos, jaunosios kartos atstovų buvo vos keletas. Būtent šį akcentą, dalindamasi prisiminimais apie gyvenimą tremtyje, apie jos tėvelių ir senelių patirtas kančias, keletą kartų paminėjo viena iš renginyje kalbėjusiųjų Birutė Stašinskienė.

Pasak jos, tik tie, kurie patyrė tikrą tremties tragizmą, kurių gyvybės, atsidūrus atšiauriuose tuometinės Sovietų Sąjungos kraštuose, nebepriklausė nuo jų pačių, gali pajausti ir širdimi prisiminti tai, kas nutiko per 1941 metų birželio 14-15 didįjį trėmimą; tie, kurie gimtus namus ne savo noru turėjo palikti pokario metais. Tačiau B.Stašinskienė neslėpė: vis mažesnė saujelė lieka tų, kurie ateina prie bendro likimo lietuvių Amžino poilsio vietų per atmintinas lietuvių tautai dienas. O ypač ji pasigenda jaunosios kartos atstovų, juos ugdančių mokytojų  požiūrio ar bent dėmesio į savo senelių ar protėvių patirtų kančių atminimą.

Sibiro tremtį ir iš jos grįžus patirtus vargus, sovietų valdžios genocido gniaužtus kamerinėje aplinkoje tądien prisiminė ir Antanas Bajerčius. Praleidęs tremtyje ne vienerius metus, po jos keletui metų išvytas atgal į Sibirą iš Lietuvos. Susirinkusiems, muziejaus kolektyvui jis pademonstravo keletą unikalių dokumentų, liudijančių to meto baisumus.

Na o iki kol įspūdžiais dalinosi tremties negandas patyrę šakiečiai, Zanavykų krašto muziejaus etnologė Rima Vasaitienė pademonstravo režisieriaus Raimondo Kaminsko ir jo kolegų dar 2001 metais susuktą dokumentinį filmą apie 1941 metų birželio 14-15 dienos trėmimą. Iš ekrano kalbėjo to meto pragarą išgyvenę lietuviai. Prisiminę pačią tremtį, gyvenimą nubloškus juos ar jų tėvus, šeimų narius į tolimas. Praktiškai negyvenamas Sibiro vietas. Apie kasdienę kovą už būvį, už duonos trupinį, apie kančią prisimenant namus ir vis nerandant atsakymo: kodėl?

Istorikai teigia, kad 1941 metų birželio 13-15 dienomis iš Lietuvos priverstinai buvo išvežta daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, tarp jų daug vaikų, moterų ir senelių. Be jokio teismo ir be jokio įspėjimo, be jokios priežasties. Taip Stalinas pradėjo ir po karo vykusį mažesniųjų, prie Sovietų Sąjungos prievarta prijungtų, tautų naikinimą.

Šiandien tiksliai nežinoma, kiek ištremtųjų pakeliui į tremtį ar jau ten mirė, nors nepadarė jokio nusikaltimo ir nesuprato, kodėl galinga valstybė pasikėsino juos sunaikinti. Birželio trėmimai itin giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę, nes tai buvo pirma pažintis su nežabotu okupantų teroru. Iš viso žinomi dar aštuoni didelio masto pokario trėmimai: pirmasis vyko 1945 metų rugsėjo mėnesį, paskutinis - jau po Stalino mirties, 1953-ųjų spalio 2 dieną. Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs ir 1941 metų baisųjį birželį, vyko 1948-ųjų gegužės mėnesį.

Birželio 14-ąją staliniško genocido aukas šakiečiai prisiminė ir prie paminklo politiniams kaliniams bei tremtiniams Šakių miesto kapinėse.

Nuotraukos Dariaus Mikelionio.

„manorajonas.lt“ inf.