Tokį klausimą išgirdau susitikime su rinkėjais. Klausė ne bedarbis, ne pensininkas. Klausė žmogus, kuris dirba visą mėnesį, bet gauna tik minimalų uždarbį - 800 litų “ant popieriaus”, o “į rankas” – dar mažiau: atskaičius mokesčius, telieka 670 litų. Kaip ir iš ko gyventi, kai sumokėjus visus būtinus mokesčius ir įsigijus kelis daiktus, be kurių neįmanoma egzistuoti, lieka tiek, kiek suskaičiuoti gali net pradinukas? Ruošiant 2012 - ųjų metų valstybės biudžetą, valdantieji buvo prabilę, kad minimalų atlyginimą reikėtų padidinti bent 50 litų – iki 850 litų. Tačiau tokie pamąstymai liko tik pažadu – žodžiais, net neketinusiais virsti kūnu. Minimalaus darbo užmokesčio klausimo svarstymas Trišalėje taryboje, kurioje derasi Vyriausybė, profsąjungos ir darbdaviai, vėl atidėtas. Teisinamasi įtampa euro zonoje.
Palyginkime minimalaus atlyginimo dydžius įvairiose Europos Sąjungos valstybėse: velkamės pačioje uodegoje. Už mūsų liko tik Rumunija ir Bulgarija. Artimiausi kaimynai - estai ir latviai - irgi aplenkė.
Tarp Baltijos šalių likome vieninteliai, nuo 2008 metų nedidinę minimalaus darbo užmokesčio. Tačiau to paties negalima pasakyti apie kainas. Ypač maisto produktų. Per 2011 metus cukrus pabrango 29,1 proc., kakava - 23 proc., žuvis ir jos produktai- 17,1 proc., pieno produkcija - 10,3 proc.Lietuva - unikali šalis. Nors gyventojų perkamoji galia silpsta, kainos nenustojamai auga. Tačiau to „nemato“ nei konkurencijos sargai (iš mokesčių mokėtojų lėšų išlaikoma nemaža taryba), nei psichologo vadovaujama Ūkio ministerija, nei Finansų ministerijos, stebinčios, analizuojančios ir kontroliuojančios pajamų, kurios reikalingos valstybei išlaikyti, surinkimą, klerkai. O atrodo, reikėtų tiek nedaug - atlikti detalią kainų analizę. Kad ir degalų. Prieš keletą metų naftos barelis kainavo 150 dolerių. Šiandien kaina mažesnė, tačiau benzino ir dyzelino kainos daug didesnės nei tada.
Taigi, ką gi atsakyti į klausimą - „kaip man gyventi?“ Kaip gyventi žmogui, kurio atlyginimas minimalus ir kurį slegia nuolat augančios kainos?
Gal į tai galėtų atsakyti šalies vadovai? Aišku, tai utopinis noras. Nei valstybės galvos, nei valdančioji dauguma atkakliai nenori sužinoti tiesos apie tai, kas vyksta tame pačiame kieme, šalia, aplink. Geriausias to įrodymas - parlamentinės komisijos „Snoro“ banko žlugimui tirti kūrimo blokavimas. Kodėl valdantieji nenori žinoti tiesos apie šio banko žlugimo priežastis? Valstybė indėlininkams jau išmokėjo 4 mlrd. litų iš valstybės – mūsų visų kišenės. Už kieno klaidas?
Gal baimę lėmė tai, kad prieš 7 metus „Mažeikių naftos“ perleidimo amerikiečių kompanijai „Williams“ aferos tyrimą baigusi parlamentinė komisija konstatavo, jog Lietuvai buvo padaryta didelė finansinė žala? Skandalą tyrę parlamentarai nustatė, kad atsakomybė už šį skandalą teko konservatorių valdomam Seimui ir dar kai kuriems valstybės veikėjams. Tačiau už tai iš esmės neatsakė niekas.
„Snoro“ banko bankrotas ir jo 4-5 metus truksiantis administravimas pildo ir pildys užsienio kompanijų kišenes. Milijonai ir net milijardai litų išplaukia iš Lietuvos.
Giriamės, kad valstybėje turime gerų visų sričių specialistų. Tai kodėl kiekvienu sudėtingesniu atveju samdome užsieniečius, nors tai ir kainuoja milžiniškus pinigus? Būtent jie kuria strategijas ir Lietuvos įvaizdžius. Didžiausias tų patarimų rezultatas - deficitinis biudžetas ir augančios valstybės skolos. Svetimšaliui už vieną valandą (ne dieną, net ne savaitę!) darbo galime – turime - iš ko užmokėti 2676 litus. Savam už mėnesio darbą tesugebame sukrapštyti 800 litų. Ir dar paaimanuojame, kad iš Lietuvos išvažiuoja geri specialistai.
Vyriausybei pritrūkus pinigų, siūloma įvesti „prabangos“ mokesčiai… Tačiau mes jau seniai mokame tą mokestį. Mokame už prabangą visomis progomis apsistatyti užsienio specialistais, kai nuvertintam Lietuvos žmogui jau ir knyga tapo prabangos preke. Kai vis dažniau iškyla egzistencinis klausimas: kaip gyventi?
Kol nepradėsime kurti naujų darbo vietų, kol neprikelsime pramonės arba bent nesudarysime sąlygų jai stiebtis, kol nesuprasime, kad investicijos į žmogų - svarbiausias socialinės gerovės plėtros kelias, tol negalėsime atsakyti į jau kasdieniniu vos ne kiekvienam tapusį klausimą: KAIP GYVENTI?
LR Seimo narys Mindaugas Bastys
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
