Mano rajonas

Gruodžio 20 dieną išleistas naujas mėnraščio „Mano rajonas“ numeris. Jo puslapiuose – duoklė tradiciškai atiduodama sėkmingam rajono verslui, o didžioji dalis publikacijų siejamos su artėjančiu šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu. Laikraščio tematika iš esmės siejama su Mesijaus buvimo ir realiu gyvenimu. Apie tai – ir laikraščio leidėjo Dariaus Mikelionio vedamasis.

Visuomenės tyrimų bendrovė „Rait“ prieš porą savaičių paskelbė: lietuvių nuotaikos prastėja, ateities lūkesčiai mažėja; liūdni lietuviai linkę save žaloti. Ir emigruoti. Taip ir daro: iš nepriklausomos Lietuvos jau emigravo per 400 tūkst. gyventojų; surašymo duomenimis, Šakių rajonas per 10 metų neteko daugiau nei 17 proc. (apie 10 tūkst.) gyventojų.

Tokios netektys įtakoja visą rajono gyvenimą: mokyklos tuštėja, mokesčius mokančių mažėja, rajono visuomenė sparčiai senėja. Iš to kyla nemažai socialinio pobūdžio problemų, kurios neišvengiamai susiveda į finansinius reikalus.

Bet ar kada buvo geriau? Vargu. Net ekonominio piko metais prieš kiekvienus Naujus metus tiek šalies, tiek rajono valdžios viršūnėse skambėdavo tas pats motyvas: atlyginimų ir pensijų kelti nėra iš ko; lėšų biudžete trūksta; laukia dar sunkesni metai... Atėjo 2008, 2009, 2010, 2011 metai. Mirėme badu? Neišgyvenome? Bankrutavo rajonas? Valstybė? Nė velnio! Garantuoju, taip bus ir kitąmet.

Bet kažkokioms mistinėms jėgoms, matyt, patogu laikyti tautą už pavadžio, nuolat ją gąsdinant – neklausysi, neduosiu kaulo (šiuo atveju – „kiti metai bus dar blogesni“). Valdantieji dar 2009 metais tautai žadėjo: „pakentėkime šiuos metus, na gal dar kitus, ir gyvenimas nušvis kitomis spalvomis“.

Atėjo „dar kiti“, 2011-ieji,- kalbos vėl tos pačios: dar kitąmet pasiveržkime diržus... Kad tautai nebūtų taip liūdna, įtakoti rimtų viešosios nuomonės formavimo specialistų, valdžios vyrai sumanė įvesti „prabangos“ mokesčius. O kas, be suteikto skausmo kitam (ypač turinčiam daugiau), lietuviui mieliau širdžiai?! Asmeniškai netikiu, kad tai, kas daroma dabar aukščiausios valdžios kabinetuose, itin įtakos mūsų visų gyvenimą ateityje.

Skambus žodis – „prabangos“. Juo nesunku valdyti mažiau išprususius žmones. Kurie yra pagrindinė jėga bet kokiai politinei jėgai, ketinančiai patekti į valdžios viršūnes. Ypač tai, kurios reitingai prieš rinkimus būna labai žemi. Arba pamesti kitą „kaulą“- žinią, kad bus taikomas ne tik „prabangos“ mokestis, bet ir grąžinamos pensijos. Kiek tai teisinga ar ne, kiek tai moralu ar ne, sprendžiame kiekvienas savaip. Tačiau kad tokie dalykai ims ir pakeis valstybę, pagerins iš esmės situaciją, kuri vegetavo beveik ketverius metus... mažai tikėtina.

Tokiame fone žymiai stipriau atrodo valdininkijos vanojimas už šventinius priedus; purvo taškymas ant valstybinių institucijų - nuo aukščiausio lygmens iki pat savivaldybių. Atrodo, tarsi „vladiškuose“ darbuose dirbtų kito pasaulio žmonės, ne tie patys lietuviai. Tarsi bet kuri valstybinė institucija, įmonė būtų sumąstyta ir įkurta „iš lempos“ ir niekam nereikalinga. Nes lietuviui smagiausia, kai jis gauna ką nors pavanoti – už bet ką,  kartais vien už tai, kad tas kitas yra ne tas, kuris vanoja.

Nežinia, kodėl mes taip gyvemame. Gal dėl to, kad lietuvis per daug kantrus; per daug savyje užsisklendęs, kad jį paveiktų pažadai; kad jis bet kokiame veiksme, gyvenimo akimirkoje įžvelgtų daugiau teigiamų dalykų, bet ne blogybių. Kurios, kartais mąstau, mūsuose netgi dirbtinai kuriamos – kad tik būtų ką ir dėl ko vanoti...

Tik po kelerių metų pertraukos keletas tūkstančių lietuvių gruodžio pradžioje sugebėjo susivienyti ir išeiti protestui į gatves Vilniuje. Taip bandant ginti prigimtinę teisę: gyventi ne prasčiau nei gyvena bet kurios kitos ES valstybės piliečiai. Tiek „liaudies“, tiek valdiško sektoriaus atstovai. Tuo tarpu Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir kitose senosios kultūros valstybėse tokie protestai tampa kasdiene norma. Ir ne tik – tegul ir ne 100 proc., tačiau į tautos balsą įsiklausoma. Ir žengiami žingsniai.

Nes ten, esu įsitikinęs, kiek kitokia, labiau žmogiškesnė, tautos kultūra. Lietuviui tuo tarpu pakanka išgirsti, kad kažkas mokės „prabangos“ mokestį, kitaip sakant,- kentės. Kodėl pastaruoju metu Lietuvą tarsi potvynis užgulė įvairiausios loterijos, siūlančios laimėti dešimtis milijonų litų? Psichologai paaiškintų: kai žmogus nesugeba atsiremti į save ir pasijaučia nesaugus, ima gilintis į horoskopus, parapsichologinius reiškinius, būrimus, tikėtis stebuklų loterijoje, įvairiuose šou.

Pasiknisus giliau po emigrantų sąmonę, atrastume daugiau nei norą gauti didesnę algą. Kiek teko bendrauti su emigrantais, o ir pačiam prieš keletą metų trumpą laiką pabuvus joje, peršasi mintis: lietuviai bando bėgti ne iš šalies, o nuo savęs paties. Žmonės Tėvynėje palieka „aš“, kuris dažnai būna baigęs aukštąjį mokslą ir jaučiasi neįvertintas; o emigracijoje atranda kitą „aš“, kuris sutinka dirbti net mėšlidėje. O, uždirbus šiek tiek mėšlinų pinigų, su didesne drąsa ir didesne saviverte jau gali grįžti atgal Tėvynėn (kad ir trumpam), ir save pateikti kaip nugalėtoją.

Tai nėra smerktina – kiekvienas žmogus savo dalią renkasi pats. Ji formuojasi priklausomai nuo aplinkos, nuo supančios visuomenės kultūrinių, dvasinių vertybių, mentaliteto lygio ir kt.  Mūsuose vis dar keistai skamba atsakymas „Puikiai“ į klausimą „Kaip laikaisi?“; vis dar sunkiai priimtinas dalinimasis su šalia esančiu – nebūtinai pinigais ar duonos kąsniu, bet ir paprasčiausiu geru žodžiu ar jausmu; vis dar svetima atvirai parodyti užuojautą tikrai kenčiančiam, bet nevaidinančiam.

Tačiau mums lengva tai daryti slapta – aukojant SMS pagalba įvairioms labdaros akcijoms, ar, grįžus iš tos pačios mėšlidės emigracijoje, pasišvaistyti litais kalėdinių akcijų ir išpardavimų taškuose. Neseniai vienoje iš viešosios informacijos priemonių rašytojas – humoristas Jurgis Gimberis kalbėjo: „Niekada nebuvome džiugūs, linksmi, draugiškai nusiteikę. Bet ir niekada nepraradome vilties. Mes viliamės, bet vaikštome susiraukę. Kodėl? Manau, vis dar išliekame budrūs.“

Gal todėl dažniau linkę kritikuoti ar net koneveikti kitą nei kad juo gėrėtis? Įžvelgti daugiau gėrio, grožio? Aš tai siečiau su įvairiausių Mesijų mums daroma (ar bandoma daryti) įtaka ir pačių nesugebėjimu (o gal nenoru?) tapti geraisiais Mesijais. Mums lengviau išvyti iš savojo krašto talentingą mąstantį, kuriantį ar sportuojantį jaunuolį, dusinant jį (dažnai ir vietinės žiniasklaidos, vyraujančių stereotipų pagalba) menkinančiu gimtąjį kraštą požiūriu ir iškreiptu (dažniausiai tik neigiamu) realybės atvaizdavimu. O po kurio laiko masinti jį grįžti nors trumpam atgal. Tik šįkart – jau brangaus Mesijaus vaidmenyje.

Arba, išvijus, jo vietą užpildant „atvežtiniu“ Mesijumi. Kokia mūsų, provincijos, visuomenės dalis iš širdies profesinio renginio (ypač „madingiausių“ profesijų rajone)  priimtume vietinių, tegul truputį ir su klaidomis, Meno mokyklos vaikų, suaugusių saviveiklininkų ar savamokslių meno mėgėjų pasirodymą? Ko gero, maža dalis, nes mums – NE LYGIS, jei nekoncertuoja „fonograminiai“ radžiai, giulijos ar kiti.

Arba kas iš mūsų įsivaizduotų pilietinimo Mesijaus vaidmenyje vietinį savos srities specialistą? Ko gero vėl mažai kas, nes mums grūdami/siūlomi/atvežami Mesijai iš Kaliningrado, Vilniaus ar net kokios Amerikos. Savą žmogų mums tokiame kontekste geriau vanoti už tai, kad jis darbo metu to paties darbo tikslais užeina į parduotuvę; miesto centre pastato „neskoningą“ Velykų zuikį; neva nusišneka oficialiuose žmonių susibūrimuose ir pan. Ir vėl, turint omeny kiekvieno žmogaus apsisprendimo teisę, jo savitus požiūrius, teisti ko nors dėl tokios situacijos nėra ką. O ir negalima.

Nes toks jau tas mūsų Gyvenimas. Kiekvienas mes savyje esame koks nors Mesijus. Mūsų gyvenimo neįmanoma pakeisti per dieną ar metus. Tačiau lašas po lašo, kalbama, ir akmenį pratašo. Pirmasis lašas į kitonišką gyvenimą galėtų būti pirmiausia savo paties vidinio Mesijaus perauklėjimas, šalia esančio įvertinimas, nors lašelio jausmo ar vieno gero žodžio dovanojimas tam, kuriam to iš tikrųjų reikia.

Šv. Kalėdų laikotarpis – puikiausias metas tai daryti. To linkiu pirmiausia sau, o po to ir Jums – būkime kitokie! Smagių ir turiningų švenčių Jums!

Darius Mikelionis

VšĮ „Mano rajonas“ direktorius