Šv. Kalėdos – ne tik dirbtinių eglių ir blizgučių šventė

Pradžia

Naujienos

Gyvenimas

Ketvirtadienis, 22 Gruodis 2011 20:30 Rajono ir Lietuvos žinios - Gyvenimas

Adventas – laukimo, rimties, vilties, ir susikaupimo metas prieš šv. Kalėdas. Tai keturios savaitės, kada galime daryti vieni kitiems gerus bei gražius darbus, apsupti šalia esančius meile, supratimu ir pagarba. Apie šį ikikalėdinį laikotarpį – Zanavykų krašto muziejaus etnologė Rima Vasaitienė. Apie Kūčių šventimo tradicijas rajone pasakoja lekėtiškė literatė, visuomenininkė Regina Klimaitienė.

Mistiškasis Adventas simboliškai prasidėdavo šv. Andriejaus dieną – lapkričio 30-ąją. Pagal bažnytinį kalendorių – sekmadienį, likus keturiems šventadieniams iki šv. Kalėdų. Nuo seno šis laikotarpis buvo lydimas magiškų veiksmų, tikėjimų, draudimų: nevalia nieko skriausti, linksmintis, triukšmauti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose.

Per Adventą nebūdavo galima ilgai dirbti vakarais, dėl to atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių spėdavo apie būsimą derlių: gilus sniegas žada gerą vasarojų; saulėtos dienos - gerą daržovių derlių; šaltis - karštą vasarą ir didelę perkūniją; dažni atodrėkiai - rugių grūdingumą; žvaigždėtos naktys - žuvingus metus; ir pan.

Na o Kūčios – pasirengimas šv. Kalėdų išvakarių vakarienei. Senesnių laikų Kūčių diena atrodydavo taip: sunkių darbų tą dieną niekas nedirbo, moterys tvarkėsi namuose bei ruošė valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį; tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai „kūčiai“, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais.

Kūčių dieną įprastai laikomasi sauso pasninko, tad visi nekantriai laukdavo (ir laukia dabar) šventinės vakarienės. Svarbus darbas - kočėlo galu puodynėje sutrinti aguonas aguonų pienui, šis pienas – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos sutrintos aguonos. Į šį gėrimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais, kūčiukais.

Kūčių stalas dengiamas balta linine staltiese. Sausas šienas po ja simbolizuoja tai, kad ir Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlėje ant šieno. Iki Kūčių reikėtų susitaikyti su visais, atsiteisti skolas - kad metų sandūros slenkstį peržengtume ramia sąžine. Kūčių vakarienė su 12 patiekalų - tai padėka Dievui už praėjusius metus, už suteiktą globą. Kalėdaičio valgymas turėtų prasidėti visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir jį dalijantis.

Tačiau dabartinė visuomenė vis mažiau laikosi senųjų Advento ar Kūčių tradicijų. Ypač jaunoji karta. Šiuolaikiniam žmogui senoji etninė kultūra tapo nereikšminga, mažai matoma dėl pasikeitusios visuomenės, žmonių požiūrio, vertybių ir Vakarų kultūros įtakos, kuri daugiausia paveikia jauno žmogaus požiūrį į papročius ir tradicijas. Senosios tradicijos jaunimui darosi tiesiog neįdomiomis.

Jaunimas dažniau renkasi „Helouvyno“ vakarėlį nei uždegti žvakutę ant išėjusiojo Anapilin kapo. Vakarų kultūros įtaką, ko gero, savotiškai skatina ir visuomenė, žiniasklaida, mažai kalbėdama apie etninės kultūros būtinybę, naudą ne tik vaikams, bet ir dažnai savo darbuose paskendusiems suaugusiems.

Šv. Kalėdas anksčiau žmonės taip pat šventė labiau dėl vienybės ir artumo, dovanas ir eglutės žaisliukus gaminosi patys. Tai būdavo graži, rami šventė, laikas pabūti su artimaisiais ir aplankyti seniai bematytus gimines. Šiandien Kalėdos sparčiai tampa komercine švente, kaip ir didžioji dauguma kitų, mėgstamų jaunimo ir ne tik, švenčių.

Tarp gausybės blizgančių dirbtinių eglučių ir įvairių širdžiai mielų aksesuarų bei dekoracijų tirpsta ir daugelio mūsų širdys. Likus kelioms savaitėms iki šv. Kalėdų, parduotuves ir prekybos centrus užplūsta minios pasimetusių ir karštligiškai dovanų ieškančių žmonių. Tokių, kaip aš, tokių, kaip jūs. Naršome po prekystalius kilnodami vieną daiktą po kito. Nieko neradę, skubame į kitą blizgučiais dabintą parduotuvę ir nesėkmingą dovanų paieškos scenarijų kartojame...

Bet ar tikrai mūsų artimiesiems bus brangios ir reikalingos tokios dovanos, kaip dar viena skulptūrėlė, žvakidė ar paveikslėlis? Kalėdų grožis ir dovanų nuoširdumas slypi ne dovanos kainoje, ne apčiuopiamoje dovanos išraiškoje. Dažnai paprastos, su meile pačių pagamintos dovanos yra vertingesnės ir daug mielesnės. Tad dabar pats metas pasukti galvas ir kibti į darbą...

Artėjant didžiosioms metų šventėms, visiems linkiu gražaus Advento laikotarpio ir ramaus, sklandaus pasiruošimo pačioms gražiausioms metų šventėms!

Rima Vasaitienė

Kūčių vakarienė pagal R.Klimaitienę

Šv. Kalėdų išvakarėse visus krikščionis būrin sutelkia Kūčių vakarienė. Tai vienas mistiškiausių ir ramiausių kalendorinių metų vakarų. Mistiškas ne tik savo šventumu, gamtos stebuklais, bet ir netradiciniais patiekalais. Apie Kūčių šventimo tradicijas rajone – lekėtiškė literatė, visuomenininkė Regina Klimaitienė.

Kūčios – šv. Kalėdų išvakarės, joms ruošiamasi iš anksto. Kūčios – šeimos santarvės šventė, šeimos nariai stengiasi parvykti į tuos namus, kuriuose kasmet ši šventė švenčiama. Šis vakaras žmones paverčia geresniais, supratingesniais, atidesniais vieni kitiems. Prašoma atleisti vieni kitiems skriaudas. Kūčių vakarą neturėtų emocijos lietis per kraštus, nes tai - paskutinis Advento vakaras. Po vakarienės senoliai stebi Piemenėlių mišias per televizorių, o visi kiti šeimos nariai eina į artimiausius Dievo namus pasveikinti gimusio kūdikėlio Jėzaus.

Vakarienei ruošiama 12 valgių (lyginama su 12 mėnesių, 12 apaštalų). Duona ir druska neskaičiuojama. Po šventine staltiese dedamas žiupsnelis šieno - kuris namiškių ilgesnį ištraukia, to ir gyvenimas bus ilgesnis. Kūčių vakarienės metu labai svarbu paragauti kiekvieno valgio, nes tikima, kad tas, kuris ilgiau per Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam ateinančiais metais ir darbai geriau seksis. Garbingiausioje, matomiausioje vietoje dedame lėkštelę su kalėdaičiu. Tai yra šventintas Dievo paplotėlis

Susirinkus prie stalo, kažkas iš jaunimo paskaito Kūčių apeigoms priklausančias maldas, kurias dažniausiai randa kartu su kalėdaičiais. Po maldos vyriausiam šeimos nariui perduodama lėkštelė su kalėdaičiais – jis padalina visiems esantiems. Po to šurmulingai (žiūrint, kiek esama prie stalo) skubama atsilaužti vienas nuo kito po dalelę kalėdaičio ir, suvalgius, sėdamasi prie stalo. Ant jo dega žvakė.

Kalėdaitis - santarvės su artimaisiais simbolis. Taip pat Kūčių vakarą prisimenamos Anapilin išėjusių artimųjų vėlės, dedama lėkštelė ir jiems. Po vakarienės neskubama tvarkyti stalo – maistas paliekamas vėlėms.

Kūčių vakarui kambaryje statoma eglutė su žvaigžde viršūnėje (Betliejaus) ar puošiama tik eglės šaka arba kitoks žaliuojantis medis. Po vakarienės keičiamasi dovanėlėmis, kurias jau iš anksto su džiaugsmu ir meile gaminome savo artimiesiems.

Sekant protėvių tradicijomis, šių dienų Kūčių stalas, jei ant jo nėra kūčiukų su aguonpieniu,- ne Kūčių stalas. Svarbus patiekalas yra ir avižinis kisielius, ypač tuose namuose, kur už šventinio stalo sėdi seneliai ar proseneliai. Šį vakarą mėgstamas ir sėmenų aliejus, kuris naudojamas ruošiant silkę, mišraines. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa, todėl jos ant stalo visada būna. Per Kūčių vakarienę kai kuriose šeimose geriama po truputį natūralaus, silpno vyno.

Reginos Klimaitienės siūlomas Šakių krašto Kūčių vakarienės valgių meniu:

1. Kalėdaičiai;

2. Kūčiukai;

3. Kisielius (avižinis ir spanguolių);

5. Silkė su svogūnu ir sėmenų aliejumi;

6. Silkė su grybais;

7. Silkė, kepta su pomidorų padažu;

8. Silkė su riešutais ir razinom;

9. Grybai su aliejumi, svogūnais;

10. Grybų kotletai (karštas patiekalas);

11. Žuvis marinuota;

12. Žuvis, kepta aliejuje;