Šakių seniūnijos Išdagų kaime, viename iš daugiabučių, šiuo metu
glaudžiasi Valerija Stankevičienė ir du mažyliai – vyresniosios dukros 4-erių
ir 6-erių metų sūnūs. Nors tikroji vaikų mama šiuo metu gyva ir gyvena
Anglijoje, oficialia anūkų globėja neseniai tapo močiutė. Kone visą gyvenimą
skaičiuodama kiekvieną centą, Valerija nei savojo gyvenimo, nei dabartinės
situacijos nekeiksnoja. Jai džiugesį neša kiekviena diena, o bet kuri gyvenimo
akimirka jai yra savotiškas Stebuklas: nes tai vyksta čia ir dabar.
Šakių seniūnijos Išdagų kaime, viename iš miestelio daugiabučių, šiuo metu gyvena Valerija Stankevičienė. Šiame būste moteris glaudžiasi neseniai: ilgą laiką ji gyveno netoliese esančiame Naudžių kaime, kur jos buitis buvo gerokai prastesnė. Tačiau gyvenimas sudėliojo taip, kad naują būstą moteriai paliko vieniša senolė, kurią Valerija kurį laiką iki mirties slaugė. „Naujasis būstas - savotiška Dievo dovana man. Aš dar kartą įsitikinau: jei darai kitiems gera, ir tau pačiam kažkada būna atlyginta“,- neslėpė susijaudinimo V.Stankevičienė.
Tačiau ne naujasis būstas, ne kiti apčiuopiami ir ypač pinigais išmatuojami dalykai šiandien svarbiausi jos gyvenime. Kartu su močiute po vienu stogu šiandien gyvena ir du jos vyresniosios dukros sūnūs – 4-erių ir 6-erių metų. Kurį laiką močiutė glaudė ir jų sesę antrokę, tačiau mergaitė šiuo metu gyvena pas savo tėtį. „Dukra prieš kurį laiką išvyko į Angliją. Tikėjosi uždirbti pinigų, žadėjo padėti jais ir savo trims vaikams, ir man. Bet gyvenimas sudėliojo taip, kad kurį laiką net pati buvo dingusi, tik Interpolo pagalba pavyko ją surasti. Apie finansinę paramą šiandien net negalvojame“,- apie savąjį gyvenimą pasakojo V.Stankevičienė.
Šiuo metu, tikino moteris, su dukra santykius palaiko, retkarčiais pakalba telefonu. Valerija net neabejoja savo dukra: šiandien jai Anglijoje nėra lengva, vis dar neturi nuolatinių pajamų, vis dar ieško galimybės užsienyje pragyventi. Vadinasi, ir apie kokią nors finansinę paramą nei savo vaikams, nei mamai negali būti net kalbos. „Susiskambiname su ja, pakalbame. Vaikų ji nėra atsižadėjusi, tačiau grįžti namo, bent artimiausiu metu, neplanuoja. Sakė, kad ji čia, bent dabar, neturėtų kaip gyventi“,- atviravo Valerija.
Gyvenimas sudėliojo taip, kad Valerija neseniai tapo oficialia anūkų globėja, kas leis gauti valstybės skiriamas lėšas globojamų vaikų išlaikymui. Tai bus maždaug 1 tūkst. litų. Valerija šiuo metu savuose naujuose namuose dar glaudžia ir jaunesniąją savo dukrą, turinčią rimtų sveikatos problemų. Tad iš tų lėšų, kurias jai šiuo metu mokės valstybė, teks gyventi keturiems asmenims. Tačiau iš to tragedijos Valerija nedaro: moteris jau senokai turėjo nuolatinį darbą, jau nekalbant apie kokias nors rimtesnes pajamas. Tad žino kiekvieno centro vertę.
„Bet kurio savo gyvenimo laikotarpio sunkiu nelaikau. Nuo pat jaunumės vargstu, vaikus auginau viena, be vyro. Išmokau suktis iš bet kurios sunkesnės situacijos. O duonos kąsnis visuomet atsiranda – tai vienam žmogui patalkinu, tai kitam,- taip ir ritamės per gyvenimą“,- be jokio pykčio ar nuoskaudos Likimui kalbėjo V.Stankevičienė. Atvirkščiai: patekusi į bet kokią sunkesnę situaciją ar pajutusi rimtą pinigų stygių, ji pirmiausia skuba padėti kitam. „Grąža sugrįžta savaime“,- patikino Valerija.
Galbūt dėl to ji net nebando suprasti tų žmonių, kurie virkauja praradę milijonus žlugus „Snoro“ bankui; nesupranta tų, kurie, net ir trupučiui sumažėjus pajamoms, garsiai keiksnoja valdžią, krizę ar dar ką nors. „Jei blogai, tai blogai – ką dėl to padarysi? Bet juk rytoj gali būti dar blogiau. Aš pati ieškau išeičių, ir randu – pas gerus žmones, savame darže“,- atviravo Valerija.
Galbūt dėl to ji ir bet kokių šv. Kalėdų – kad ir koks sunkus jos gyvenimas tuo metu būtų,- laukia kaip Stebuklo. Kaip Stebuklo, kuris leidžia jai džiaugtis savais Stebuklais – dukromis, dabar -anūkais. Kad ir kokie jie – smagūs ar skaudūs – būtų. „Ko gero, mes nė vienas net neturime teisės keikti Likimą, gyvenimą ar kokias nors situacijas už tai, kaip mes šiandien gyvename. Sunkiausia, manau, būna tada, kai žmonės pradeda „sirgti“ kitų ligomis, skaičiuoti kitų pinigus, verkti. Užuot dalinęsi su kitais tuo ką turi, gailėdami kitam gero žodžio.
Smagiai čiauškantys drąsūs vaikai vienas per kitą pasakojo, kaip jie laukia šv. Kalėdų, Kalėdų Senelio ir dovanų. Be išsisukinėjimų ir dvejonių nuolat pasakojo, kaip jiems smagu su močiute, kaip ją myli. Kasdien iki pietų vaikai lanko ir vieną iš Šakių vaikų darželių. Ir gyvena savą, jiems atrodantį pačiu geriausiu, Gyvenimą.
Ar tai ne Stebuklas?
Parengė Darius Mikelionis.
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
