Sausio 24 dieną išleistas naujas, jau ketvirtas, mėnraščio „Mano rajonas“ numeris. Rajono savivaldybės Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros fondo remiamas leidinys šįkart skelbia nemažai informacijos apie smulkius rajone veikiančius verslus. Informuoja apie šio laikotarpio aktualijas, supažindina su nekasdienėmis profesijomis. O vedamajame kalbama apie itin paplitusį procesą: tiesos sakymus ir (ne)pasakymus. Viename iš pastarųjų rajono savivaldybės komitetų posėdžių, kalbant apie rajono savivaldybei perduodamą turtą, juoko sukėlė daiktas pavadinimu „Mini agregatas be valdymo“. Paaiškėjo, kad tai įrenginys, kurio pagalba jaunasis cirko virtuozas Juras Pratusevičius sausio 15-ąją bandė tapti „Lietuvos talentų“ nugalėtoju.
Mintyse šis daiktas iškart iššaukė asociaciją su beįsisiūbuojančia politine kampanija 2012 metų rinkimams į Seimą: cilindrinio stūmoklio pagalba iškeliamas įrenginys - puiki priemonė mažiems, tačiau norintiems kuo garsiau išsirėkti pretendentams. Kurie ne realiais darbais, bet atvira demagogija, dažnai net netiesos sakymu, pridengiamu „tarnavimu žmonėms“, bando išsikovoti vietą po mistine saule.Į bet kurią pusę pažiūrėjus, rastume daugybę tokių „Mini agregatų be valdymo“. Praėjusių metų pradžioje Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas viešai pareiškė: visų šalies socialinį darbą dirbančių žmonių atlyginimai vidutiniškai didės apie 10 proc. Nes dešiniųjų valdoma Vyriausybė esą privers savivaldybes skirti dalį lėšų, „dengiančių“ socialinių paslaugų administravimą, tiesioginiam socialinių darbuotojų darbui apmokėti.
Realybėje šie pažadai sugulė į Vyriausybės nutarimą Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“. Forma tokia, kad nutarime pakoreguoti tik minimalūs atlyginimų skaičiavimo koeficientai. Kurie geriausiu atveju algas kilstels tik žemiausios grandies šios srities darbuotojams, kurie dirbti gali net be vidurinio išsilavinimo. Žinoma, ir tai laimėjimas, tačiau ministro visuomenei brukta „tiesa“ kėlė kitokias mintis.
Ypač dirbantiems seniūnijose, gaunantiems už darbą vos apie 1200 litų atlyginimą. Tačiau su galybe ne tik teisėtų, bet ir neteisėtų prievolių: nuo alkoholikų šeimos saugojimo, kad ši nepragertų vaikui skirtos socialinės išmokos, iki labdarai dalinamų kruopų iškrovimo – pakrovimo darbų. Ar net, savo ausimis teko girdėti,- apsileidusio ir girtaujančio žmogaus namų kamino valymo. Nes bet koks valstybinės tarnybos atstovas, net ir su pačiu mažiausiu atlyginimu, visuomenėje laikomas tik tarnu, kuriam ir į šikną galima įspirti.
Įkandin tokių minčių ir nusistovėjusių stereotipų visuomenėje, mano manymu, šiandien ir turime tai, ką turime: tik iškilus asmeninių interesų grėsmei, prisimenamą patriotizmą (tokių momentų šiandien apstu ypač mokyklose, kurioms gresia permainos); bet kokio lygmens valdžios koneveikimą kiekviename žingsnyje (net per populiariausias TV laidas laidų „žvaigždės“ dažniausiai su pasimėgavimu kapsto net ir menkiausią kruopelę, kad tik „pritemptų“ ką nors prie skandalo).
Kažkurioje neseniai rodytoje laidoje žinoma šalies ekonomistė Aušra Maldeikienė, reaguodama į turtingos moters skundus, kad jai po „Snoro“ griūties gali nesugrįžti 100 tūkst. eurų viršijančio indėlio dalis, tiesiai šviesiai išdrožė maždaug tokią mintį: tikėdamiesi geresnio gyvenimo, su tomis mintimis mes patys turime prisiimti ir dal atsakomybės. Deja, tačiau nūdienos visuomenė, bent jau didžioji jos dalis, dėl bet kokių kalčių dažniausiai linkusi surasti kaltą, ir jį ėsti, ėsti, ėsti...
Na o tokiame kontekste, esu įsitikinęs, turintis demagoginių galių žmogus gali puikiai valdyti visuomenę, ypač tą, kuri neva nuolat kenčia, nuolat būna nuskriausta, gyvena nepritekliuje... Štai dar vienas momentas – Žemės ūkio ministro įtaigiai brukta programa „Asbestinių stogų dangos keitimas“. Ministras dailiai nupiešė: žmonės puls keisti senus šiferinius stogus naujais, už tai gaudami net iki 10 tūkst. litų ES kompensaciją. Esą Lietuvai ES skiria net 60 mln. litų šiam reikalui. Tačiau didelis burbulas virto vos ne nesąmone. Sausio 19-ąją tokią programą ir jos taisykles tvirtino ir rajono taryba – kaip dažnai pasitaiko, įsprausta į kampą: nes tipinės taisyklės į savivaldybes atkeliavo praėjusių metų gruodžio pabaigoje, o paraiškų rinkimas turėjo prasidėti jau sausio 16 dieną.
Terminai dar nieko – blogiausia, kad šia programa galės pasinaudoti tik retas kuris, nes itin griozdiškos paraiškos paramai pildymo taisyklės. Ir gausybė įvairių apribojimų: ES kompensuos tik dalį gyvenamųjų namų (išskyrus sodų bendrijose esančius) stogų keitimo išlaidų; paramą gaus tik tie, kurie iki šiol per jokią programą negavo net menkiausios ES paramos; darbus bus galima atlikti tik pagal griežtai parengtą sąmatą, projektą, samdant licencijuotus statybininkus; penkerius metus nuo darbų pradžios nebus galima net pasvajoti apie renovuoto namo pardavimą. Rajono savivaldybės Ūkio skyriaus vedėjas Kęstutis Kuncaitis teigė: rajone vidutinė paramos suma geriausiu atveju sudarys 1,5-2 tūkst. litų.
Na, duok, Dieve, kad net ir tokia parama kas nors pasinaudotų. Tačiau vien pamąsčius, kiek žmonių, institucijų, valdininkų ir specialistų suksis apie vieno kurios nors žmogaus stogą.... Net šiurpas ima: nuo seniūno (kuriam dar tūkstančių įpareigojimų primestas dar ir šio reikalo koordinavimas savoje teritorijoje) iki Nacionalinės mokėjimų agentūros. O prievolių po tokios proceso žmogui atsiras daugybė.
Žinoma, oponentas iškart sakys: reikia džiaugtis, kad bent tiek kas nors žmogui duos. Tačiau, kaip skelbia ir mokslininkai – įdomu, kas bus kenksmingiau: ar ramiai sau ant stogo tūnantis senas asbestinis šiferis, ar šimtai, gal net tūkstančiai jo kvadratinių metrų, pajudintų tokių renovacijų metu. Nes asbestas kenksmingas tik paplitęs ore: šiferį ardant, jį vežant, transportuojant ir pan.
Tai tik keletas nūdienos gyvenimo momentų. O jų, šiose ir kitose srityse, apstu kasdieną: (ne)tiesos sakymų ir (ne)pasakymų pilna visose srityse. Blogiausia, kad dažnai šie dalykai atkeliauja net į mažas visuomenes, ant „Mini agregato be valdymo“ ima lipti visi kas netingi. Tuomet jautri, kiekvieną savo narį turinti branginti visuomenė susvetimėja, šalia esančiame žmoguje įžvelgia mažiausiai oponentą, o blogiausiai – priešą. Bet kurioje srityje: socialinėje, švietimo, ūkinėje, ekonominėje. Verslo.
Sakysite, politikuoja čia tas Mikelionis? Kaip kam atrodo. Apskritai, mano manymu,- visas mūsų gyvenimas yra politika. Nes – dėkim ranką prie širdies – visi mes pirmiausia siekiame gerovės sau, o tik po to artimui. O siekimo ir gerovės forma nesvarbu: dvasinė, fizinė, materialinė ar dar kokia ji būtų. O per kokią prizme žiūrime, taip kitą ir vertiname.
Darius Mikelionis
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
