Mano rajonas

Birželio 22 dieną jaunimo organizacijas vienijantis “Apskritas stalas” aktyvų rajono jaunimą kvietė į konferenciją “Būk aktyvus!”. Tai buvo vienas pirmųjų rajoninių jaunimo renginių po to, kai “Apskritojo stalo” vadovo vairą iš Martino Eimučio perėmė Aistė Bakaitė.

Tačiau geri organizatorių norai, kaip parodė realybė, ir vėl buvo labiau girdimi sienos nei jaunimo. Į konferenciją atvyko kiek daugiau nei 10 rajono jaunimo atstovų iš Šakių, Lukšių ir Plokščių mokyklų. Konferencijos pradžioje paklausę lyriškų Šakių “Aukuro” pagrindinės mokyklos gitaristų, vadovaujamų Skirmos Janulaitienės, dainų, vėliau aktyvus jaunimas įsitraukė į diskusijas.

Tiesa, prieš diskusiją pranešimus konferencijos dalyviams perskaitė “Apskrito stalo” viena iš vadovybės narių Jūratė Stankaitytė, buvęs šios organizacijos vadovas, vienas jaunųjų rajono politikų M.Eimutis ir dienraščio internete www.manorajonas.lt kūrėjas bei leidėjas Darius Mikelionis.

J.Stankaitytė trumpai apžvelgė „Apskrito stalo“ ir rajono jaunimo gyvavimą nuo įsikūrimo iki šių dienų. Pasak jos, apie 2002 metus „Apskritas stalas“ kūrėsi beveik spontaniškai, aktyvaus jaunimo organizacijoms išviso rajono įgaunant vis didesnį veiklos pagreitį. Ko gero, am įtakos turėjo ir tuo metu itin suaktyvėjęs judėjimas dėl Lietuvos narystės ES. Apie tai byloja ir pirmieji stambesni projektai, sukurti ir įgyvendinti rajono jaunimo: „Šakiai EiS“ (2003 metais), „Jaunimo Europa“ (2004 metais).

Vėliau vyko kiti, daugiau ar mažiau matomi, rajono jaunimo aktyvo darbai. Vienas didžiausių – šiemet jau trečią kartą būsiantis jaunimo renginys „Įjunk šviesą“. Šių metų šventės formato šakiečiai aktyvistai per daug nekeis. Jų manymu, visgi norisi, kad Šakių rajonas išvystų ar išgirstų ir tai, kas didesniuose miestuose ra rajonuose laikoma kasdienybe. Be įprasto vasaros reginio, anot J.Stankaitytės, ir toliau bus stengiamasi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus: aktyvinti viso rajono jaunimą; sudaryti jam kuo įmanoma patogesnes sąlygas savajai veiklai ar idėjoms įgyvendinti.

Tam, pasak jos, labai padeda ir padės ateityje per tuos aštuonerius „Apskrito stalo“ veiklos metus užsimezgę pakankamai glaudūs: savitarpio supratimu ir pagalba pagrįsti aktyvaus rajono jaunimo ir rajono valdžios santykiai. Tai, anot J.Stankaitytės, leidžia įgyvendinti tokias idėjas, apie kurių įgyvendinimą realybėje kitų šalies savivaldybių jaunimas gali tik pasvajoti. Tačiau J.Stankaitytė įvardino ir vieną šių dienų problemą: jei aktyviam rajono jaunimui sąlygos veikti kur, kaip ir už ką sudarytos tikrai geros, tai pats jaunimas pastaruoju metu vis mažiau aktyvus. Anot Jūratės, tai rodo ir pastarojo meto jaunimo sambūriai, konferencijos, tokios kaip birželio 22-osios dienos.

Tačiau visa tai, anot jos, kada nors susidėlios į vietas. Ji palinkėjo į konferenciją atvykusiam jaunimui nenuleisti rankų, sekti savo užsibrėžtų tikslų, įgyvendinti savas idėjas. Ir pažadėjo visų suaugusiųjų vardu  vienokią ar kitokią pagalbą jaunimui jo veikloje.

M.Eimutis, būsimas profesionalus politikas, šiuo metu studijuojantis politikos mokslus Vytauto Didžiojo Universitete Kaune,  perskaitė pranešimą, kuriuo pabandė palyginti sietuvos tarpukario ir dabartinio jaunimo požiūrį į valstybę, mąstymą ir kitus dalykus. D.Mikelionis savo pranešime pabandė atskleisti trukdžius, kurie rajono jaunimui gali sudaryti tam tikras kliūtis buriantis bendrai veiklai, įgyvendinant savas idėjas, gerinant gyvenimą provincijoje ir kt.

Po oficialios konferencijos dalies jaunimas dar pabendravo neformalioje aplinkoje, aptarė būsimo reginio „Įjunk šviesą!“ reikalus, pakalbėjo apie vyksiančios tradicinės rajono jaunimo stovyklos programą ir kt.

Žemiau pateikiama D.Mikelionio konferencijos metu perskaityto pranešimo santrauka:

„Būkime aktyvūs“- puikus šūkis jaunimui, gyvenančiam provincijoje, besiskundžiančiam užimtumo stoka. Tačiau jei šį šūkį jaunimo lyderiai ir tie, kuriems gyvenimas svarbus ne tik kaip savaime suvokiama būtinybė egzistuoti, bet ir nuveikti kiek įmanoma daugiau, taiko tik kaip abstraktų žodžių junginį, vargu ar jis pasieks adresatą. Būtina apibrėžti kategoriją žmonių, kuriems ir norima adresuoti šūkį – kvietimą „Būkime aktyvūs“.

Kas apskritai yra aktyvus jaunimas ar jaunuolis? Subjektyviai vertinant, aktyvus jaunimas – tai kategorija jaunų žmonių, besidominčių viskuo: nuo kokybiško bendravimo su bendraamžiais iki domėjimosi valstybės gyvenimu. Tad tiems, kurie nepabūgo užsidėti sau jaunimo lyderio naštos ant pečių, šiuo atveju yra ypatingai sunku. Nes jaunas, dar tik bręstantis žmogus, net ir turintis platų akiratį, solidų žinių iš įvairiausių gyvenimo sričių kraitį, nei fiziškai, nei moraliai negali pakelti tokios pat naštos, kaip suaugusieji. O ypač - jaunimo lyderis ar lyderiai dėl objektyvių priežasčių negali atstovauti visų pažiūrų jaunimo poreikiams ar interesams.

Tuomet sukama tik tam tikromis kryptimis. Tarkime, Šakių rajone pastaruoju metu, vertinant iš šalies, pastebima tendencija: aktyviu laikomas jaunimas vis labiau artėja prie suaugusiųjų gyvenimo, pagrįsto labiau politiniais ar strateginiais darbais. Tiesa, gerai matoma ir formalių bei neformalių jaunimo organizacijų veikla; pakankamai žinomai dirba jaunimo organizacijas jungiantis „Apskritas stalas“. Jaunimas matomas iš tradicinio renginio „Įjunk šviesą“, „Impress team“ veiklos, pavienių, tegul ir ne pačių gausiausių, visuomenės dėmesį patraukiančių akcijų valstybės švenčių proga.

Tačiau tokia situacija savaime lemia tai, kad minėtuose dalykuose dažniausiai dalyvauja ar juos generuoja vieni ir tie patys jaunuoliai. Nors tiek jie patys, tiek juos stebintys bendraamžiai ir nelaiko vieni kitų geresniais, protingesniais, valstybiškesniais ir pan. Dažniausiai visa tai ilgainiui būna pagrindžiama pažinčių rato žmonių tarpusavio santykiais. Tai nėra blogai, bet sąlygoja daugybę kitų dalykų, kurie ir tampa akstinu išsikelti sau šūkį „Būkime aktyvūs“.

Dažniausiai, susiformavus bet kokiai visuomenei – politinei partijai, sporto klubui, jaunimo ar senimo aktyvui,- pamažu apsibrėžiamos veiklos ir komunikavimo ribos. Kurios tą spontaniškai ar planuotai sukurtą darinį atskiria nuo kitų visuomenės darinių. Tuomet, priklausomai nuo veiklos principų ir rezultatų, į tokį darinį kiti dariniai ar atskiri visuomenės nariai ima žiūrėti tarsi per padidinamąjį stiklą. Pagal tai, ką pamato, ir vertina. O vertinimo kokybė priklauso nuo to, kokių pažiūrų, socialinio sluoksnio, išsilavinimo yra tas, kuris vertina.

Šūkis „Būkime aktyvūs“- į dešimtuką. Ko gero, tai yra nuoširdu, taip norima kuo daugiau jaunimo pajungti bendrai veiklai. Tačiau čia ir susiduriama su kliūtimis. Pirmiausia, rajono centro jaunimo gyvenimas, požiūriai, pomėgiai ir visa kita objektyviai yra skirtingi: tai lemia atstumai, sąlygos mokymuisi ir užklasinei veikai skirtingose mokyklose. Skirtingas atskirų žmonių pažįstamų ir draugų ratas, skirtinga vertybių sistema ir visa kita.

Tačiau nei atskirų rajono pakraščių ar „centro“ jaunimas nėra vieni už kitus blogesni ar geresni, nei jaunimas apskritai prastenis už suaugusiuosius. Ir pastarųjų gyvenime galioja visi dalykai, kuriuos išgyvena jaunimas. Vienas esminių – dažnai vieno ar grupės lyderių sau prisiimta lyderystės našta būna suprantama ir tuo labiau vertinama ne vienodai. Tuomet atsiranda trintis tarp atskirų asmenų, grupių. O tai galiausiai lemia, jog ne visi jūsų jaunimo ar suaugusiųjų lyderių veiksmai, mintys ar net idėjos sulaukia atsako ar bent teigiamos reakcijos.

Tai žmogiška, nes kiekvienas esame pirmiausia EGO („aš“ lotyniškai). Todėl asmeninės tiesos, neklystamumas, dažnai aklas tikėjimas tiesiog tame EGO ir užprogramuotas. Atradus savyje norų ir galimybių savuosius žinojimus ir idėjas skleisti kitiems, dažnai atsiduriama aplink esančių EGO laukų sankirtoje. Ir kuo tų EGO daugiau, kuo jie įvairesni, tuo sunkiau suniveliuoti visų laukus. Dar sunkiau tokiame kontekste įgyvendinti ar kitiems įpiršti savus matymus ir idėjas.

Vienas svarbiausių dalykų tame - tai, kad Šakiai yra provincija. Kurioje egzistuoja ypatingai glaudūs bendruomeniški santykiai, ne visuomet lemiantys tik teigiamus dalykus. Vienas prasčiausių, mano manymu, dalykų,- priverstinė būtinybė laikytis tam tikrų provincialumo kanonų. Kurie dažniausiai pagrįsti pagrindiniu principu: „Ką gi žmonės pasakys?“. Nuolat tai girdint, nuolat bendraujant su tais pačiais asmenimis, norom nenorom su jais ir susiniveliuojama. Tuomet bet kokios, net ir pačios geriausios, mintys ar idėjos iš pašalės mažų mažiausiai būna priimamos labai nedrąsiai. O dažnai – ir priešiškai. Taip ir su jaunimo lyderių ar jų grupių idėjomis – „centro“ sumąstyti dalykai nebūtinai turi būti priimtini periferijai. Tai matosi iš organizuojamų įvairių renginių, akcijų ar šiaip pasibuvimų.

Bet tai nereiškia, kad į kvietimą neatsiliepęs jaunimas nėra aktyvus. Paanalizavus atskirų mokyklų gyvenimą, aptiksime daugybę įvairiausių veiklų kiekvienoje iš jų. O tai, kad iš rajono pakraščių mažai jaunimo atvyksta į renginius Šakiuose, dar nereiškia, kad tie renginiai jiems nepriimtini ar neįdomūs. Čia galima įžvelgti vieną dalyką: kuo mažesnės provincijos gyvenimo sąlygos gali varžyti net jaunimo veiksmus ir saviraišką.

Kaip ir suaugusiųjų. Kurių elgesys geriausiai matomas patekus jiems į ne kasdienę erdvę ar visuomenę. Tarkime, didmiesčio prekybos centre nesunkiai galima atskirti, kuris iš lankytojų atvažiavo iš provincijos: provincialai dažnai jaučiasi kaip pagauti zuikiai, o savo siekį ar norą susitapatinti su visa mase žmonių ir nesijausti „kaimiečiais“ bando įgyvendinti įvairiais kvailais dalykais: bandymu kalbėti miesčioniškai, perdėtai laisvu elgesiu ar net pašaipomis „miesčionių“ atžvilgiu.

Tačiau rezultatas dažnai būna atvirkščias: „kaimietis“ pasirodo dar didesniu „kaimiečiu“ nei yra iš tikrųjų. Visi šie dėsniai galioja ir jaunimo gyvenime. Iš šalies stebint, matosi ne itin gera tendencija: Šakiuose gyvenantis ir besimokantis jaunimas tegul ir ne specialiai, tačiau dažnai tampa socialiai aukštesniu nei provincijos jaunimas. Galbūt to specialiai ir nedemonstruodami ir to nesiekdami, jie ima vis labiau tolti nuo savųjų bendraamžių iš rajono pakraščių. Dėl keleto priežasčių: didžioji dalis rajono jaunimo renginių vyksta Šakiuose; Šakių jaunuoliai turi žymiai geresnes sąlygas bet kokiai veiklai nei rajono pakraščių jaunimas. Dėl šių ir kitų dalykų, rajono pakraščių jaunimas šakiečių veiklą galbūt ima vertinti kaip nepasiekiamą dalyką. Bet gali būti ir dar blogiau: dalis rajono pakraščių jaunuolių aktyvius jaunimo lyderius, kurie gyvena ar mokosi dažniausiai Šakiuose, ima vertinti net ir neigiamai. O tai ir lemia pasyvumą, kuris pastebimas pastaruoju metu.

Tačiau tai yra savaiminiai gyvenimiški dalykai. Subjektyviai vertinant, provincijos gyvenimas vyksta pagal šiek tiek kitokius dėsnius nei Vilniuje ar Kaune. Blogiausia, kad dažniausias dėsnis čia – baimė dėl to, „Ką žmonės pasakys?“. Vienas didžiausių to pavyzdžių – šį pavasarį vykusi „Gatvės muzikos“ diena. Be vienintelių savanoriškai muzikavusių Šakiuose gelgaudiškiečių, daugiau gatvėse nebuvo praktiškai nieko. Stebint iš šalies, vieninteliai gelgaudiškiečiai susikūrė šventę: grojo ir dainavo sau. Manau, mažiausiai galvodami apie tai, ką apie jų veiksmą mano aplinkiniai, ypač suaugusieji. O jie pamanė teigiamai – tą parodė šypsenos praeivių veiduose, specialiai jų perkami šokoladukai.

Tai rodo viena: jei darai tai, ko geidžia širdis ir ką jautiesi geriausiai mokantis, tau nerūpi „Ką žmonės pasakys?“. Tuomet nereikalingi ir raginimai „Būkime aktyvūs“. Tokiame subjektyviame kontekste Gelgaudiškio jaunimas žmogiškumo prasme pasirodė esantis žymiai aukščiau nei tas jaunimas, kuris tądien lėkė į Vilnių ir ten stebėjo „Gatvės muzikos“ dieną. Vien dėl to, kad gelgaudiškiečiai susikūrė šventę patys sau, o išvažiavusieji – pasinaudojo tuo, ką kuria kiti. Taip nesugebėję panaudoti savojo potencialo ir padaryti gyvenimą savame krašte smagesniu savo pačių rankomis.

Provincijos gyvenimo ypatumai sąlygoja daugybę stereotipų: nuo pagyvenusio dėdės priverstinės „būtinybės“ reikia ar nereikia nešioti kostiumą iki masinio jaunuolių auskarų vėrimosi į ausį, antakį ar dar kur kitur. Provincijos gyvenimas dažnai et kurio amžiaus žmogų įspraudžia į tam tikrus rėmus, kurie labai spaudžia vidinį, dažnai laisvės labai trokštantį EGO. Tada ieškoma bendraminčių, su kuriais smagiausia ir geriausia gyventi, veikti. O tokios grupės žmonių akiračio ir pažiūrų platumas, suvokimo, tolerancijos, pilietiškumo lygis lemia, kokia bus šios grupės ar apskritai viso konkrečios vietovės jaunimo gyvenimas.

Svarbiausia tokiu momentu - kuo dažniau atsikratyti provincijos stereotipų, baimių. Kuo dažniau į laisvę išleisti sąvąjį EGO. Kuo dažniau nepaisyti kvailų provincijos stereotipų. Kuo dažniau mėgautis tuo, ką patys kuriame ir kuo tikime. Tuomet ir besiburiančių aplink savaime daugės, ir abejingumo mažės. Nes abejingumas pirmiausia žudo vidinį EGO.