Gruodžio 5 dieną Lietuvoje minėta Tarptautinė savanorystės
diena. Nors ši veikla rajone vis dar nėra įgavusi labiau apčiuopiamos formos,
tačiau savanorystės atvejų, šias idėjas išpažįstančių, įvairiose situacijose
jas pritaikančių – rajone tikrai yra. Tokiame kontekste net ir mažas
savanorystės adaigelis suteikia stimulo augti savanorystės ir gerumo medžiui.
Lapkričio 18-19 dienomis rajone vyko jau tradicine tapusi labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ akcija. Joje dalyvavo ir maisto produktus labdaros maisto paketams rinko trijų rajone veikiančių organizacijų atstovai: Žmonių su negale sąjungos Šakių skyriaus, Šakių vaikų globos namų ir Šakių socialinių paslaugų centro.
Tiesa, visos trys organizacijos vienokia ar kitokia forma dalyvauja socialiniame darbe ir pagal savo veiklos prigimtį. O darbinė veikla tokio pobūdžio institucijose dažnai būna sunkai atsiejama nuo nedarbinės veiklos – socialines paslaugas teikiantieji dažnai savu darbu pradeda ir gyventi. Taip iš dalies tapdami savotiškais savanoriais.
Vienas didžiausių tokios ir panašių akcijų laimėjimas – tai, kad į savanorišką veiklą pavyksta įtraukti ir jaunimą. Tas pavyko visoms trims organizcijoms: Šakių vaikų globos namų auklėtiniai patys tiesiogiai dayvavo akcijoje; neįgaliųjų organizacijai jaunimas taip pat nesibodi patalkinti; o Šakių socialinių paslaugų centrui jau antroje akcijoje talkina visa Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasė (šiemet tai – 2c klasė).
Už tokią veiklą, už tai, kad jauni žmonės supranta ir palaiko savanorystės idėjas, Šakių socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė klaesi, kuri šiemet dalyvavo abiejose labdaros maisto rinkimo akcijose, įteikė saldų tortą ir atminimui – po padėkos raštą už savanorystės idėjų puoselėjimą. Direktorė padėkojo ir klasės auklėtojai Laimai Aštrauskienei – už savanorystės idėjų palaikymą ir jų puoselėjimą tarp mokinių.
Tiesa, tokia akcija kalnų niekas nenuvertė. Kaip ir tie trijų organizacijų surinkti maisto produktai bei jų vertė tikrai neišspręs visų žmonipų problemų. Bet dalį – taip. Ir taps tegul ir mažyčiu, bet teigiamu ne vieno, o nemenko būrio žmonių geru darbu, galinčiu savo gerumu užkrėsti ir kitus visuomenės narius.
Savanorystės „užkrato“ dabartinei visuomenei, vis labiau gyvenančiai pagal materializmo principus, trūksta ir truks dar daugiau. Ypač situacijose, kurias sukuria senstanti visuomenė, auugantis nedarbas, valstybes purtančios ekonominės krizės, gilėjanti socialinė atskirų visuomenės sluoksnių atskirtis. Savanorystės idėjos būtent į tai ir remiasi.
1985 metais gruodžio 5-oji diena Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu buvo pripažinta Tarptautine savanorystės diena. Nuo to laiko ji minima daugelyje pasaulio šalių, tačiau kasdien visi, dar nesantys savanoriais, gali jais tapti. Savanorystė - svarbus, gerbiamas, vertinamas, mylimas ir laukiamas darbas, pasiaukojimas savo patirtimi ir žiniomis silpnesnių žmonių gerovei ugdyti.
Savanorystė - visuomenės pilietiškumo barometras, o žmonių dalyvavimas arba abejingumas savanoriškai veiklai parodo visuomenės solidarumo lygį. Jokia valstybė nepajėgi išlaikyti tiek socialinių darbuotojų, kiek reikėtų, todėl į problemų sprendimus turėtų įsitraukti vis daugiau savanorystės nebijančių žmonių.
Savanorystė - tai ir vienas iš būdų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, prisidėti sprendžiant skurdo, nedarbo, bendruomenės saugumo, turiningo laisvalaikio organizavimo, sveikatos, aplinkosaugos, ugdymo ir kitokias problemas. Gaila, tačiau šiandien savanorystė, ypač provincijoje, pastebima vis mažiau. Bent jau tie, kurie dalyvauja tokioje veikloje, dažniausiai neonori savęs viešinti, būti matomais.
Nuotrauka Dariaus Mikelionio.
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
