„Ar dar nežadi, Eimuti, išvažiuot iš Lietuvos? Vis politikuoji,
politikuoji“- paklausęs anoniminio komentaro interneto puslapyje manorajonas.lt
po savo straipsnio „Periferijos nuobodulys, žavesys ir galimybės“, nusprendžiau
emigruot iš Lietuvos: patraukiau Vakarų Europos link. Buvau girdėjęs, jog ten
iš tiesų žymiai geriau, uždirbt eina, o ir anoniminis komentatorius,
pagalvojau, lengviau atsikvėps.
Nuvykęs, stebėjausi, jog iš tiesų gyventi eina: maisto produktų, kuro kainos nelabai skiriasi nuo europinių standartų Lietuvoje. Tik viena smulkmena - ten žmonės uždirba penkis kartus daugiau. Supratau: anonimas man gero linkėjo. Vis dėlto po savaitės grįžau. Pagalvojau, jog mes vis kur nors einam ir einam: tai į Rytus, tai į Vakarus. O kartais norėtųsi pabūti tiesiog čia. Palikti vis nesibaigiančias skandalingas peripetijas iš televizijos ekranų, išeiti pasivaikščiot nesukant sau galvos apie šildymo, kuro kainas. Švari, lengva galva, gera knyga, geras filmas, smagūs pokalbiai šeimos ar draugų rate...
Argi nebūtų idealu? Argi nebūtų Vakarai? Be abejo, pasvajoti galima, bet realybė kita. Europos Sąjunga ten kažkur toli, milijoniniai projektai neatgabens mums Europos į galvą. Galiausiai kodėl mums kažką vis reikia atgabent? Ar mes paprasčiausiai negalime būti mes? Kietakakčiai lietuviai, kurie visą XX amžių įrodinėjo savo teisę turėti nuosavą valstybę, dabar galėtų pasidžiaugti ir puoselėti ją.
Diskutuodamas su vidutines pajamas gaunančiu Vokietijos piliečiu apie politiką, jų miesto savivaldos veiklą, nejaučiau jokio priešiškumo politikai: ten ji normalus reiškinys, o piliečiai yra jos sudedamoji dalis. Mūsų visuomenės stereotipas – galvoti: yra piliečiai ir yra valdžia. Pastaroji renkama pirmųjų, jų ir kontroliuojama.
Pilietinis sąmoningumas čia lyg pakyla virš politinės valios ir galėtų būti pats svarbiausias veiksnys kuriant valstybę, įstatymus ir gerovę. Stengiuosi ignoruoti politinę valią, kuri taip pat būtų panacėja valstybės gyvenime, jeigu tik tokia būtų centrinės valdžios lygmeniu. Ir ne bet kokia politinė valia - nukreipta kuriant didesnės masės žmonių gerovę, keliant minimalų atlyginimą, mažinant socialinę atskirtį ir t.t.
Tačiau grįžtant prie pilietinio sąmoningumo, galima pasakyti, jog visuomenė yra užburtame rate. Jeigu aš klausau ir priimu už gryną pinigą viską, ką man transliuoja iš televizijos ekranų, interneto platybių ar laikraščių, aš tikrai nesuprasiu, kaip yra iš tikrųjų. Štai čia ir yra dalis gero gyvenimo – sugebėjimas atsirinkti, kas tikra. Kartais nebežinau, kas yra gerovė...
Vis akcentuodami materiją, imame nepastebėt elementarių dalykų. Vaikščiodamas trumpos emigracijos metu po seniausią Olandijos miestą Mastrichtą, jaučiau, kokiu ritmu ten kvėpuoja žmonės. Ir nors jau netoli vidurnaktis, gatvėse netyla šurmulys: kavinės užgrūstos įvairaus amžiaus žmonių, į naktinius klubus su dviračiais lekia jaunimas. Toks vaizdas, jog niekas nesirūpina - kaip atrodo, ar kas ką pamanys?
Gal tai ir yra gerovė? Galimybė jaustis laisvai ir nesuvaržytai? Galimybė pasakyti tai, ką nori pasakyti? Taip ilgai tauta kovojo už savo valstybingumą, o jį gavusi, pradėjo keikti ir bėgti nuo jo. Gal eidami į Vakarus, vėl sugrįžom į Rytus? Ir vien dėl to, kad vis einam kažkur, o ne būnam čia. Ir valdžia nesikeis dar 10, 20 ar daugiau metų, nesvarbu, ar ji bus kairių, ar dešinių politinių pažiūrų. Valdžia ir jos samprata nesikeis tol, kol nepasikeis pilietinis sąmoningumas ir žmonės nebus laisvi savo galvose.
Kelios akimirkos to saldaus, gero jausmo, jog viskas gerai. Tada vėl galima grįžti į realybę ir kovoti už vietą po saulę. Kovoti kiekvienam atskirai ir visai tautai. O kovos metodai įvairūs - kartais tai tiesiog pastanga būti savimi.
Martinas Eimutis
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
