Mano rajonas

Žvirgždaičių seniūnijos ūkininkė Stasė Zlotogurovienė – viena seniausiai šia veikla užsiimančių rajono žemdirbių. Į šią veiklą panirusi „iš meilės žemei“, tokiu jausmu vadovaujasi iki šiol. Jai ir žemdirbystė nėra tik paprastas įrankis pajamoms gauti. Kas,- pasakoja pati S.Zlotogurovienė.

Žvirgždaičių seniūnijos ūkininkė Stasė Zlotogurovienė žemdirbiška veikla užsiima nuo 1991 metų – nuo tų laikų, kuomet, Lietuvai vos atgavus nepriklausomybę, atsivėrė kelias užsiimti daugeliu privačių veiklų. Hektaras prie hektaro, didžioji dalis kurių buvo nuomojama,- taip per tuos maždaug 20 metų S.Zlotogurovienės ūkelis išaugo iki solidaus maždaug 400 hektarų ūkio. iki smulkmenų moteris dabar jau nebepamena visų technologinių žemdirbystės pradžios smulkmenų. Ne vien tik žemės plotų kiekiu, bet ir dėl turimos technikos kiekio bei kokybės. Rugpjūčio 11 dieną, kuomet Šakių seniūnijos ūkininko Algirdo Bublaičio laukuose vyko bendrovės „Lytagra“ lauko diena, S.Zlotogurovienės ūkio mechanizatorius demonstravo vieno naujausių pirkinių – firmos JCB krautuvo – techninius subtilumus.

Moteris neslėpė: jei ne ES paramos fondai, vargu ar jos ūkyje būtų keletas naujų ir galingų traktorių, galingi javų kombainai, įvairūs žemės ūkio padargai. Ir jos giriamas krautuvas JCB pirktas pasinaudojus ES Kaimo plėtros programos 2007-2013 metams parama – ūkininkė rengė projektą supaprastintai paramai gauti. Tai ne vienintelis projektas, įgyvendintas S.Zlotogurovienės ūkyje: už ES Kaimo plėtros programos 2007-2013 metams lėšas pirktas javų kombainas „New Holland“, šiuo metu baigiami ruošti dokumentai naujo tos pačios firmos traktoriaus įsigijimui. Už ES paramos lėšas pirktas ir „Horsch“ firmos ražienų skutiklis.

ES paramą, ypač pastarąją, kuri dalinama žemdirbiams pagal 2007-2013 metų Kaimo plėtros programos priemones, S.Zlotogurovienė laiko neatsiejama šiuolaikinės žemdirbystės dalimi. Ir labai reikalinga – norint nuolat laikytis visų šiuolaikinės žemdirbystės technologinių procesų, nepramiegoti naujovių, remtis galima tik nauja technika. „Esame skaičiavę,- jei pirkti naudotą, bent kiek geresnės būklės mechanizmą ar padargą, tektų pakloti maždaug pusę naujo pirkinio kainos. Bet juk tokią pat ir paramą galima gauti. Žinoma, naują daiktą tenka apdrausti, jo priežiūra griežčiau kontroliuojama. Bet ir naudos iš tokio pirkinio žymiai daugiau nei iš panaudoto“,- argumentavo ūkininkė.

S.Zlotogurovienė į žemės ūkį atėjo, kaip pati sako, vedina paveldėtų iš tėvų savybių. Net ir sugrįžusi laiko mašina atgal į pradžios tašką, ji vis vien rinktųsi žemdirbystę. Nepaisant to, kad veiklos pradžia nebuvo itin lengva, kad iki dabartinio dydžio ūkio suformavimo teko išeikvoti ir nemažai laiko, ir lėšų. Vien įsigyjant žemes: kadangi toje pat seniūnijoje įsikūręs pats stambiausias rajone ūkis – „L.Stonkuvienės agroserviso įmonė“- šis faktorius lėmė ir aplink esančių žemių kainas. „Kartais, ypač sunkiomis akimirkomis, gal ir pagalvoju: kam viso to vargo reikia? Bet kelio trauktis atgal jau nebėra, nemesi visko, kas per tiek metų suformuota“,- atviravo moteris.

Tačiau ji ne vienas karys žemės ūkio lauke – ūkyje talkina vyras, vaikai, žentas; kaip pagalbininkai, mechanizatoriai dirba dar keli samdyti vyrai. Į samdomą darbo jėgą, tikino S.Zlotogurovienė, ji žiūri kaip į vieną svarbiausių ūkio sėkmės dalykų. Net ir žiemą, nesant darbo, ji stengiasi saviems samdytiems vyrams mokėti bent pusę minimalių pajamų. Ir bet kokia kaina stengiasi išsaugoti patikimus, ne vienerius metus ūkyje dirbančius žmones savame ūkyje. Kol kas, anot ūkininkės, pavyksta: samdomų darbininkų kaita yra itin nežymi.

Kad S.Zlotogurovienė nėra statistinis, vien verslo pagrindais dirbantis žemdirbys, rodo ir jos požiūris į ūkio rentabilumą. Moteris tikino praktiškai neskaičiuojanti į veiklos sąnaudas savo ar savo šeimos narių darbo kaštų. Vien dėl to, kad žemdirbystę ji laiko labiau gyvenimiška nei komercine veikla. „Žinoma, pelno ūkis turi duoti, todėl itin svarbu tinkamai sudėlioti veiklą, suplanuoti, kur, ką ir kaip sodinti ar sėti. Ūkyje vyrauja grūdinės kultūros, tačiau šiemet dar auga ir apie 45 hektarai cukrinių runkelių. Ir dėl to, kad pastaruoju metu už juos nemažai mokama, ir dėl to, kad, nuostolį patyrus vienai kultūrai, juos būtų galima kompensuoti kitos pelno sąskaita“,- motyvavo S.Zlotogurovienė. Viso to, anot jos, reikia jau vien tam, kad būtų apyvartinių lėšų kreditoriniams įsiskolinimams ar būtiniems kaštams į būsimą derlių dengti. Vien pastarų tokiam kaip jos ūkyje kasmet būna per 400 tūkst. litų: trąšoms, kuri, chemikalams.

Per visą beveik 20-metį trunkantį ūkininkavimo periodą jos ūkis esminių nuostolių dar nėra patyręs. Gal tik apie 1992 metus, mena moteris, teko skaičiuoti nemenkus praradimus: tą rudenį pažliugusiuose nuo liūčių laukuose teko palikti nemažai nekultų javų, strigo rudeninis žemės apdirbimas. Todėl šių metų orų, kurie kartais ir įvaro į šiokią tokią neviltį, ji nelaiko itin žemdirbystei kenkiančiu faktoriumi. „Būna ir blogiau, o tokių išmėginimų mums kartais reikia ir profilaktiškai – kad neužmigtume ant laurų“,- juokavo S.Zlotogurovienė.

S.Zlotogurovienė savąjį ūkį laiko įprastu statistiniu rajono ūkiu: jame komerciniais pagrindais auginami iš esmės tik javai. Apie kokį nors kompleksinį ūkį mąstyti net pagrindo nėra – užsiimti gyvulininkyste trukdo geografinė padėtis: S.Zlotogurovienės ūkio bazė yra mažame Žvirgždaičių miestelyje, kur sodyba, kaip ir jos, glaudžiasi prie kitos sodybos. Dėl to šiek tiek padidėja ir rizika patirti veiklos nuostolius: ištikus gamtos stichijai, net ir kelios dešimtys hektarų javų gali lemti šimtus tūkstančių litų nuostolių.

Per visą savo žemdirbiškos veiklos laiką moteris taip ir neišmoko sutapatinti valstybės ir jos aukščiausių institucijų požiūrio ir veiklos bei žemės ūkio. „Apie politiką ir politikus aš net kalbėti nenoriu. Jie iki šiol taip ir neišmoko suprasti eilinio žmogaus, ne tik mūsų, žemdirbių. Kad ir pastaruoju metu: iš mūsų reikalaujama vis daugiau, mums įvedami įvairūs mokesčiai. Tačiau ligos ar kokios nelaimės atveju mes iš valstybės iš esmės nieko negalime tikėtis“,- atviravo moteris.

Viso to fone ji nelinkusi kategoriškai vertinti šių metų veiklos rentabilumo. Kol gamta stipriai koreguoja javapjūtę, kol neaišku, kokia bus viso šių metų derliaus kokybė, koks jo kiekis, tol kalbėti apie pelną sunku. Kad metai nebus blogiausi, jei pavyktų nuimti visą derlių, S.Zlotogurovienė net neabejoja. „Be to, būkime teisingi: gauname tiesiogines ES išmokas už deklaruotus pasėlius, gauname pigiau įsigyti degalų – tai taip pat yra nauda mums. Be kurios, ko gero, būtų gerokai sunkiau verstis žemės ūkiu. Žinoma, galime apgailestauti, kad mūsų išmokos kur kas mažesnės nei kitų ES valstybių žemdirbiams. Bet tai nėra blogiausia“,- argumentavo Šakių rajono ūkininkė.

Moteris šiuo metu itin būgštauja dėl besikeičiančios žemės įsigijimo ir naudojimo tvarkos. Žinoma, problemų, vienokių ar kitokių, S.Zlotogurovienės veikloje apstu. Kaip ir pas visu žmones. Tačiau apie jas moteris daugiau galvoti galės tik po javapjūtės: šiomis dienomis didžiausias S.Zlotogurovienės ir jos šeimos bei ūkio darbininkų rūpestis – kuo greičiau sudoroti ir parduoti arba susandėliuoti šių metų derlių. Todėl ir rugpjūčio 11-ąją ūkininkė į rajone vykusią lauko dieną atvyko viena, likę šeimos nariai ir ūkio darbininkai skubėjo pjauti javus ir saugiai juos sandėliuoti. Į renginį nebūtų važiavusi ir pati ūkininkė, tačiau lauko dienos organizatoriai prašė jos pademonstruoti už ES Kaimo plėtros programos paramą įsigyto traktoriaus „New Holland“, JCB krautuvo ir „Horsch“ firmos smulkintuvo techninius rodiklius.

Nuotraukos Dariaus Mikelionio.