Mano rajonas

Griškabūdžio seniūnijos ūkininkas Arvydas Dubickas – vienas iš rajono pienininkų. Nė kiek nekeiksnodamas šios labai nuo rinkos priklausančios žemdirbystės šakos, ūkininkas taip elgtis pataria ir kitiems žemdirbiams. Patarimą grįsdamas gyvenimiška patirtimi, kurią jau perima ir vaikai, ir naujovėmis žemės ūkyje. Tarp jų – ir dalyvavimu kooperatinėje „Pienas Lt“ veikloje.

Griškabūdžio seniūnijos ūkininkas Arvydas Dubickas valdo 134 hektarus, apie 40 iš jų – ganyklos, likusią žemę ūkininkas naudoja grūdinėms kultūroms. Dubickų ūkio tvartuose kasmet būna apie 40 melžiamų karvių bei dar apie 20 telyčių (pirmamečių ir jau besilaukiančių palikuonių jaunų karvių). Pienininkystę A.Dubickas laiko viena esminių savojo ūkio veiklos krypčių. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais pieno supirkimo kainos kiek gąsdino pienininkus, Arvydas net nemanė nukrypti nuo pagrindinės ūkio veiklos.

„Mano ūkis iš dalies kompleksinis. Tarkime, pieno supirkimo kainos nukrenta, tai vilčių teikia augalininkystė. Žinoma, ir čia būta sunkių metų, bet apie mėsinius galvijus net nesvarstėme“,- paklaustas apie galvijininkystės alternatyvą – mėsinių galvijų auginimą – atsakė A.Dubickas. Ir argumentavo: pardavus tik gimusį belgų veislės veršiuką, galima gauti apie 1 tūkst. litų. O auginti iki normalaus svorio jaučio reiktų apie porą metų: kasdienio darbo, investicijų į pašarą ir kt. O pajamos geriausiu atveju būtų apie 2,5 tūkst. litų.

Šiandien Arvydas ir jo šeima nesigaili ėmęsi žemdirbystės, pasirinkę pienininkystę. Jis sutinka: pienininkystės rinka nėra stabili, keičiasi kainos, ypatingai sunku pienininkams derantis su perdirbėjais, produkcijos supirkėjais. Tačiau A.Dubickas, kaip ir dar kelios dešimtys šalies žemdirbių, ryžosi stoti į naujai suburtą kooperatyvą „Pienas Lt“ ir laukia savos, žemdirbių valdomos, pieno perdirbimo įmonės statybos. ES atsakingos institucijos leidimą tokiai statybai ir paramos jai patvirtinimą lietuviams jau davė. Ir laiko tokį žingsnį sėkmingu.

A.Dubickas ir jo šeima per daug nekeikia ir šokinėjančių produkcijos supirkimo kainų; nekeikia meteorologinių veiksnių. Pasak jo, kruopštus ir nuoseklus darbas visas aukščiau išvardintas bėdas „išlygina“. „Būtų blogai žemės ūkyje, nemanau, kad mūsų vaikai būtų sugrįžę į kaimą. Vyresnėlis  Armintas jau užregistravo ir savo jaunojo ūkininko ūkį, 45 hektarų plote augina javus. Ūkyje nuo pat mažens talkina ir jaunesnysis sūnus Marius. Visiems užtenka ir darbo, ir pajamų“,- kalbėjo ūkininkas.

Ūkininkas nesigaili tapęs „Pienas Lt“ nariu. Nesvarbu, kad tenka mokėti įnašą, apmokėti kitas įvairias paslaugas. Šiandien Arvydą tenkina ir esama kooperatyvo valdymo sistema, ir pavienių ūkininkų bei žemės ūkio bendrovių lygiateisiškumas dalyvaujant kooperatyvo valdyme. Tenkina ir sukurta pieno surinkimo sistema bei už parduotą pieną gaunama kaina. Šiandien A.Dubicko ūkiui už kilogramą pagaminto pieno „Pienas Lt“ sumoka po 0,84 lito. Kai nemenka dalis kitų rajono žemdirbių gauna apie 0,65 lito ar dar mažiau.

Kooperatyvo valdymo sistema ir tai, kad visi kooperatyvo nariai vienodomis teisėmis valdo įmonę; tai, kad yra sudėti tam tikri atstovavimo kitiems pieno gamintojams „saugikliai“, Arvydui leidžia tikėtis žymiai sėkmingesnės pienininkystės pastačius savą pieno perdirbimo gamyklą. „Vienareikšmiškai – pastačius gamyklą, pieno supirkimo kaina tik kils. Kitas dalykas, pieno supirkėjai – perdirbėjai jau nebediktuos savų sąlygų, kas vykdavo iki šiol. Mes patys, dalyvaudami kooperatyvo veikloje, spręsime, kiek kas turi kainuoti“,- įsitikinęs A.Dubickas.

Žinoma, tam tikrų apribojimų teks prisiimti ir žemdirbiams: pieną kooperatyvo „Pienas Lt“ surinkėjai ims tik iš tų taškų, kurie per dieną pateiks ne mažiau kaip 400 litrų; žemdirbiai turės labai atsakingai žiūrėti į savo veiklą: nenešti sergančių karvių pieno, ar pieno, užkrėsto neleistinomis medžiagomis. „Pastaruoju metu tiek rajone, tiek šalyje šis dalykas buvo labai aktualus. Perdirbėjams pradėjus konkuruoti dėl pieno žaliavos kiekių, ūkininkai buvo skatinami pateikti kuo daugiau pieno. Ūkininkui tai taip pat naudinga: kuo daugiau pieno pristatysi, tuo aukštesnę kainą už pieną gausi. Tai ir rizikavo žmonės“,- mano A.Dubickas.

Šiuo metu ši situacija, anot ūkininko, taisosi: pienininkų ūkiai stambėja, tad rizikuoti galimais nuostoliais pristačius netinkamą pieną, jau praktiškai nerizikuoja niekas. Kontrolė šioje srityje taip pat labai griežta. „Asmeniškai aš mąstau taip: tarkime, surizikuočiau, tyrimai nustatytų mano piene neleistinų medžiagų. Ir man kokias dvi savaites būtų uždrausta tokį pieną priduoti perdirbėjui. Tai kur man reikėtų dėti 40 karvių pieną?“- retoriškai klausė A.Dubickas.

Apie kitokią veiklą be pienininkystės ir augalininkystės A.Dubickas ir jo šeima kol kas nemąsto: dėl mėsinių galvijų auginimo argumentus ūkininkas jau išsakė; pieno perdirbimu užsiimti namuose reikia nemenkų investicijų, o ir reikalavimai tegul ir nedideliam gamybos cechui labai griežti. Kompleksinis ūkis šiandien Arvydui leidžia pakankamai ramiai gyventi. „Sudėtingesne veikla laikyčiau pienininkystę – esi pririštas prie gyvulių ištisus metus. Tačiau pajamos iš augalininkystės ateina tik vieną kartą per metus. Tad gyvulininkystė šiuo atveju – labai geras ir patikimas apyvartinių lėšų šaltinis“,- argumentavo ūkininkas.

A.Dubickas ūkį stengiasi vis labiau modernizuoti, šiemet įsigijo galingą šienavimo techniką. Tai atpalaidavo nuo dalies fizinio darbo. Karvių pašarui jis naudoja tradicinius dalykus: džiovina šieną, augina kukurūzus, duoda miltų, kombinuotų pašarų. Arvydas nelinkęs šerti karves pakankamai pigiai pagaminamu šienainiu. „Karvei reikia duoti visko, jei nori ir iš jos šį tą gauti. Mums karvė - ne tik pieno gamybos taškas, bet ir gyvulys, kurį reikia ne tik išnaudoti, bet ir tinkamai prižiūrėti. Trūksta gal mums veterinarinių žinių, primilžį gal tai leistų dar labiau padidinti. Bet ir dabar yra gerai“,- kalbėjo A.Dubickas.

Pernai jo ūkyje iš vienos karvės vidutiniškai primelžta apie 7,4 tonos pieno. Augina Holšteinų veislės karves – ir dėl didesnio primilžio, ir dėl to, kad jų kūno sandara patogesnė melžiant melžimo aparatais. Apskritai, šiuolaikinė žemdirbystė, anot jo, vis labiau europietiškėja. Ne tik turint omeny išvestines galvijų ar augalų veisles, bet ir žemės ūkio techniką. „Be ES paramos mums, Lietuvos žemdirbiams, ko gero būtų labai striuka. Esame įgyvendinę keletą ES remtų projektų, ir sūnus Armintas pasinaudojo jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimo parama. Naudojomės nitratų direktyvos parama, žemės ūkio modernizavimo parama, naudojomės ir supaprastinta ES parama“,- kalbėjo A.Dubickas.

Sudėjęs visus iki tol vardintus niuansus, Arvydas tvirtai pareiškė: žemdirbiams nereikėtų verkti dėl supirkimo kainų svyravimų, dėl gamtos veiksnių ar kitų problemų. Nebijoti naujovių, visame pasaulyje puikiai veikiančios kooperatinės veiklos sistemos. Jis sutiko: jei ne kai kuriais atvejais per griežti savų, lietuviškų tarnybų, sukurti reglamentai ir tvarkos, žemdirbiui būtų dar geriau gyventi. Dubickų ūkis iš esmės verčiasi vien savo šeimos pajėgomis – šalia tėvų puikiai žemdirbystę išmano abu sūnūs – Armintas ir Marius. Žemės ūkyje reikalui esant talkina ir abi dukros.