Mano rajonas

Lukšių seniūnijos Kerų kaime ūkininkaujantis Edvardas Gelažius – „senajai“ žemdirbių gvardijai atstovaujantis smulkus ūkininkas. Pasirinkęs ne visai įprastas žemdirbystės šakas – paukštininkystę, triušininkystę, retesnių daržovių auginimą,- jis tikina: didelių pelnų nesivaiko, gyvena taip, kad turėtų tiek, kiek reikia; kad veikla teiktų malonumą. O reikia, anot jo, pirmiausia ne daugybės pinigų – jis savo poreikius rikiuoti pradeda nuo šeimos savitarpio supratimo; pagarbos vienas kito darbui. Ir tik po to įrašo pelną iš savosios veiklos.

Lukšių seniūnijos Kerų kaime ūkininkaujantis Edvardas Gelažius - vienas iš nedaugelio tradicinės dvasios žemdirbių rajone. Kuris žemdirbystei labiau aukoja pats nei tikisi iš jos naudos. Bent jau tos tipiškos šiems laikams naudos – didelio ir greito pelno. Paklaustas, ar pelningas jo užsiėmimas, E.Gelažius nedvejodamas atrėžia: „Kai manęs kas paklausia, ar daug turiu pinigų, atsakau: gyvenu ramiai, nes pinigų neturiu. Tačiau aš turiu kitą turtą – savo šeimą, gerus santykius su šeimos nariais. O pinigai – čia jie atėjo, čia išeina“.

Kaip ir šis atsakymas, jo ekologinis ūkis taip pat nėra tipiškas Šakių rajono ūkiams. Kuriuose dažniausiai verčiamasi augalininkyste, vien dėl gerų rajono žemių. E.Gelažiaus ūkyje vyrauja paukštininkystė, o paukščius jis augina jau seniai. Tačiau oficialiai savo ūkį įregistravo, ekologinio ūkio statusą gavo vos prieš kelerius metus. Jau ir anksčiau susidūręs su įvairių žinybų taikomais reikalavimais tokiai veiklai, ūkį padarius ekologiniu, E.Gelažiaus pečius užgulė dar didesnė našta.

Bet jis nesikrato prisiimtų prievolių. „Kalbėkime atvirai – aš tik „už“ griežtą tvarką. Gyvenime būna visko – dalis dirba sąžiningai, dalis – ne. Tačiau net ir nedidelis pastarųjų skaičius dažnai meta dėmę dirbantiems sąžiningai“,- remdamasis asmenine patirtimi kalbėjo E.Gelažius.

Su žemės ūkiu E.Gelažius savotiškai susijęs nuo pat vaikystės – gimė kaime Kauno rajone. Tačiau baigus mokslus vidurinėje mokykloje, atitarnavus sovietų kariuomenėje, eilę metų dirbo „Kauno audiniuose“. „Kai lengvoji pramonė praktiškai žlugo, teko dairytis kitų išeičių. Tuo metu žmona vis dažniau apsilankydavo šioje sodyboje Lukšių seniūnijos Kerų kaime. Ypač per vasarą mes ten ne tik leisdavome laiką, bet ir karvę laikydavome, paukščių augindavome, daržoves auginome“,- ūkininkavimo pradžia prisiminė E.Gelažius.

Atėjus laikui rinktis, likti mieste ar išeiti į kaimą, ryžosi: šeima gyvens kaime. Pradžioje buvo baugu: labiausiai E.Gelažius bijojo netekti nors ir nedidelio, bet pastovaus garanto – kas mėnesį gaunamo atlyginimo. „Tačiau pasitaikė dėkingas laikas, dar įkūriau miško ruošos įmonėlę, tad pajamų gyvenimui pakako. Po truputį veikla vystėsi“,- pamena žemdirbystės veiklos pradžią E.Gelažius.

Kad veikla būtų dar rimtesnė, užveisė triušių ferma. Matydami, kad triušiai labai barsto pašarą, šalia jų dar ir vištų įsigijo – tos surenka viską, kas tik į skilvį telpa. Vištos pradėjo dėti kiaušinius, ūkininkas pamatė, kad jie turi paklausą, vištų daugėjo. Galiausiai triušių apskritai nebeliko, tad pereita buvo vien prie vištų. Tiek jis, tiek žmona nuolat seka rinkos pokyčius. Augant sveikesnės mėsos paklausai, jų ūkyje vėl atsirado triušių – šiuo metu jų auginama apie 300.

E.Gelažiaus ūkyje dar auga 300 vištų kiaušiniams; 30 mėsinių kalakutų; 300 putpelių; 200 ančių kiaušiniams. Šalia paukštininkystės E.Gelažius dar augina ir tradicinį lietuvių daržų augalą moliūgą. Kuris, pasirodo, duoda jam nemenkas pajamas. Per eilę metų E.Gelažius atsirinko tam tikras, populiariausias ir optimaliausiais auginti moliūgų rūšis. „Šias daržoves auginti ir įdomu, ir paprasta, ir pelninga. Žmonės mano, kad vos ne piktžole darže laikomas augalas nieko vertas. Tačiau rinkoje ši daržovė paklausi, už kilogramą jos galima gauti daugiau nei už kilogramą „šlapdešrės“,- dalinosi savosios veiklos niuansais ūkininkas.

Ką nors naujo įdiegdamas savo ūkyje, E.Gelažius surenka visą keik įmanoma informaciją. Pasidomi galima rinka, jos subtilumais. Žinoma, tenka ir rizikuoti: prieš keletą metų pabandė avis auginti. Tačiau ūkio pajėgumai neleido išplėtoti šios veiklos, teko atsisakyti. „Kai kas man tiesiai sako: koks tu žemdirbys, tu tik žaidi žemės ūkį. Galbūt, žinant, kad „normaliu“ ūkiu rajone laikomas kokių 500 ar net 1 tūkst. hektarų dydžio ūkis. Mes su šeima turime 22 hektarus žemės, bet ir mūsų veikla nereikalauja didesnių plotų“,- argumentavo E.Gelažius.

Ūkininko moto – dirbti sąžiningai ir tik savo darbu užsitarnauti kliento pasitikėjimą. Per eilę metų jis atrūšiavo, kas yra pelninga, kas reikalauja mažiausių sąnaudų. Pritaikant prie savo sugebėjimų, prisitaikant prie rinkos. „Žinoma, gal būtume nuėję lengviausiu keliu – auginę javus,- gal dar mažiau vargo turėtume. Bet juk yra žmonių, kuriems reikia sveiko ekologiško kiaušinio, sveikos kalakutienos, putpelių kaušinių, galų gale ir to paties moliūgo“,- savo pasirinkimą argumentavo E.Gelažius.

Savo ūkyje pagamintą produkciją jis platina įvairiai – ir turguose, ir per prekybos tinklus. Jo ūkio produkcija prekiaujama ir interneto parduotuvėse. Tokiai realizacijos sistemai reikia laiko, reikia labai tiksliai planuotis veiklą. E.Gelažius pats fasuoja kiaušinius, veža juos pirkėjams. Per metų ketvirtį jis vien vištų kiaušinių į rinką pateikia apie 15 tūkst. O apskritai visų paukščių kiaušinių per metus jis į rinką pateikia daugiau nei 100 tūkst. E.Gelažius tikina: jo produkcija tikrai yra sveika, ekologiška. Žinoma, tai šiek tiek ir kainą pakelia, bet klientų poreikis dėl to nemažėja.

Pavertus jo pateiktus realizuojamos produkcijos skaičius pinigais, susidarytų gal ir nebloga suma. Tačiau šiokius tokius apčiuopiamus veiklos rezultatus E.Gelažius pajuto tik maždaug prieš porą metų: atsirado lėšų naujo tvarto statybai; įsirengė artezinį gręžinį geriamam vandeniui – iš esmės vien dėl vištų, kurioms šulinio vanduo, pasirodo, netiko. „Reikalas paprastas: kol vištos kiaušinis pasiekia pirkėjo namus, praeina didelis ir sudėtingas procesas: nuo vištos auginimo iki kiaušinių išvežimo. Visa tai ir sudaro kiaušinio kainą. Kurioje pelnas, ar paprasčiau kalbant, uždarbis, sudaro tik menką dalį“,- motyvavo E.Gelažius.

Laikydamas save smulkiu, senosios kartos žemdirbiu, E.Gelažius stengiasi apskaičiuoti ir savo galimybes ieškant investicijų ūkio plėtrai. Tačiau retkarčiais ir jam prisireikia paskolos, jaueilę metų šiuo atžvilgiu jis bendradarbiauja su kredito unija Zanavykų bankelis. Tačiau į ES remiamų investicinių programų glėbį aklai nepuola. „Rimtesnei paramai mano ūkis per mažas. Man net naują traktorių įsigyti būtų ne tik per brangu, bet ir neekonomiška: geriausiu atveju jis man tarnautų mėnesį per metus“,- atviravo ūkininkas.

Tiesa, parama visgi naudojasi - per specialią programą jam ES grąžina dalį artezinio gręžinio, kainavusio 35 tūkst. litų, kaštų. E.Gelažiaus ūkis gauna ir tradicines tiesiogines bei ES išmokas. Bendra išmokų suma per metus jo ūkiui sudaro apie 30 tūkst. litų per metus.

E.Gelažius įsitikinęs: kiekvienam vertėtų džiaugtis tuo, ką turi šiandien. O mąstyti apie ateitį, planuoti ją reikėtų taip pat tik pasvėrus savo galimybes. „Galėčiau ir aš svajoti apie jachtą ar lėktuvą. Tačiau man užtenka to, ką turiu. Darbas, veikla pirmiausia turi teikti tau pačiam malonumą. O kai šie dalykai tampa tik pinigų darymo įrankiu, džiaugsmo nebelieka“,- akcentavo E.Gelažius.