Šakių rajonas – vienas iš nedaugelio šalyje, kuriame praktiškai nėra jokios pramonės. Tačiau tuo pačiu rajonas išskirtinis itin derlingomis žemėmis. Kas leidžia rajono žmonėms užsiimti žemės ūkio verslu. Kuris, protingai dirbant, duoda pakankamas pajamas. Vienas tokių - griškabūdietis Arvydas Dubickas. Kartu su žmona ir vaikais jau daugelį metų puoselėjantis pienininkystės verslą, šiemet nominuotas rajono „Metų ūkio 2011“ konkurso nugalėtoju.Šių metų lapkričio 25 dieną Griškabūdžio seniūnijos ūkininkas Arvydas Dubickas kartu su žmona Lina, kaip ir dar per 120 šalies žemdirbių, dalyvavo Kaune vykusiame šalies „Metų ūkio 2011“ konkurso laureatų pagerbimo renginyje. Arvydo ūkis, prieš keletą metų įvertintas antrąja vieta, šiemet tapo rajoninio konkurso nugalėtoju.
Po renginio griškabūdietis kalbėjo: toks įvertinimas, kad ir ką kas bekalbėtų apie tokio pobūdžio konkursus, jam labai brangus. Ne tik dėl to, kad namuose atsiranda dar vienas prizas ar diplomas, bet ir dėl to, kad tai yra dvasinis veiklos įvertinimas. „Žemės ūkis šiandien yra iš esmės tik verslas. Nuo tos žemdirbystės, kuri buvo prieš 50 ar daugiau metų, mes jau gerokai nužygiavome tolyn. Toks įvertinimas savotiškai įrodo: dirbama teisinga linkme“,- atviravo A.Dubickas.
Šiuo metu jis kartu su žmona Lina ir sūnumis (vienas jų jau turi savo jaunojo ūkininko ūkį) valdo per 180 hektarų žemės. Apie 50 iš jų – ganyklos, likusią žemę ūkininkas naudoja grūdinėms kultūroms. Dubickų ūkio tvartuose kasmet būna apie 40 melžiamų karvių, apie 20 telyčių (pirmamečių ir jau besilaukiančių palikuonių jaunų karvių). Pienininkystė A.Dubicko ūkyje ir yra pagrindinė veiklos kryptis. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais pieno supirkimo kainos kiek gąsdino pienininkus, kad tenka keisti pieno supirkėjus, kad tokią veiklą stipriai įtakoja meteorologiniai veiksniai, pasaulinės rinkos svyravimai ir kt.
„Mano ūkis iš dalies kompleksinis. Tarkime, pieno supirkimo kainos nukrenta, tai vilčių teikia augalininkystė. Žinoma, ir čia būta sunkių metų, bet apie kitokias veiklos alternatyvas niekuomet net nesvarstėme“,- kalbėjo A.Dubickas. Jis nesiėmė mėsinių galvijų auginimo; pieno perdirbimu užsiimti namuose reikia nemenkų investicijų, o ir reikalavimai tegul ir nedideliam gamybos cechui labai griežti. Kompleksinis ūkis, kokį turi šiandien, Arvydui leidžia pakankamai ramiai gyventi.
Pienininkystė jo ūkiui duoda sąlyginai nemenkas pajamas: laikomų karvių kiekis kasmet garantuoja apie 200-250 tūkst. litrų pieno. Pernai jo ūkyje iš vienos karvės vidutiniškai primelžta apie 7,4 tonos pieno. Arvydas ir jo šeima nesigaili ėmęsi žemdirbystės, pasirinkę pienininkystę. Nors ši rinka ir nėra stabili, keičiasi kainos, ypatingai sunku pienininkams derantis su perdirbėjais, produkcijos supirkėjais. A.Dubickas, kaip ir dar kelios dešimtys šalies žemdirbių, daugiau nei prieš metus ryžosi stoti į naujai suburtą kooperatyvą „Pienas Lt“ ir laukia savos, žemdirbių valdomos, pieno perdirbimo įmonės statybos.
Ūkininkas ir jo šeima per daug nekeikia ir šokinėjančių produkcijos supirkimo kainų; meteorologinių veiksnių. „Kruopštus ir nuoseklus darbas visas aukščiau išvardintas bėdas „išlygina“. Be to, šių laikų žemės ūkio technika, technologijos, augalų veislės, jų apsaugos priemonės ir kiti dalykai žemdirbiui nuima nemažai baimių dėl to – pavyks ar nepavyks nuimti derlių; įtakos ar neįtakos gamtos veiksniai darbo. Būtų blogai žemės ūkyje, nemanau, kad mūsų vaikai būtų sugrįžę į kaimą“,- atviravo A.Dubickas.
Vyresnėlis Dubickų sūnus Armintas jau užregistravo savo jaunojo ūkininko ūkį, augina javus. Ūkyje nuo pat mažens talkina ir jaunesnysis sūnus Marius. Žemės ūkį Arvydas laiko verslu – tokiu, kaip ir visi kiti šalyje egzistuojantys verslai. Pasak A.Dubicko, karvė – su visa pagarba jai – šiandieniniame pienininkystės ūkyje yra pajamų generavimo „įrankis“: šių laikų pienininkystės technologijos leidžia iš karvės paimti tokius kiekius pieno, apie kokius prieš 10 ar daugiau metų net pasvajoti žemdirbiai nedrįso.
Kad žemės ūkis, taip pat ir atskira jo šaka pienininkystė, šiuo metu tapo įprastu verslu, liudija ir tokie faktai: šalyje pienininkų ūkiai stambėja; primilžiai iš karvės kasmet didėja; šios veiklos kontrolė verčia žemdirbius į savają veiklą žvelgti vis kokybiškiau ir atsakingiau. A.Dubicko, jo žmonos ir vaikų bendras darbas garantuoja ir minimalius darbo kaštus – samdomų darbininkų ūkyje praktiškai nėra, verčiamasi vien savo šeimos darbo jėga. „Sąnaudos nėra menkos, vien įvairių mokesčių per metus, grubiai paskaičiavus, sumoku apie 100 tūkst. litų. Tai kuo ne verslas žemės ūkis?“- atviravo A.Dubickas.
A.Dubickas ūkį stengiasi vis labiau modernizuoti, įsigyta nauja moderni technika pakeičia dalį fizinio darbo. Karvių pašarui jis naudoja tradicinius dalykus: džiovina šieną, augina kukurūzus, duoda miltų, kombinuotų pašarų. Šiuolaikinė žemdirbystė, anot A.Dubicko, vis labiau europietiškėja. Jis, kaip ir kiti žemdirbiai, naudojasi ir ES parama. Tačiau niekas, be nuoširdaus požiūrio į savąją veiklą, be atsidavimo jam, nepadarys ūkio rentabilaus.
„Žemės ūkyje reikia visko, kas reikalinga bet kuriame versle: gerai apskaičiuoti, pasverti rizikas, tinkamai investuoti ir kt. Manau, kad mano šeima einame teisingu keliu, nepaisant to, kad kai kuriais atvejais tenka susitaikyti su per griežtais savų, lietuviškų tarnybų, sukurtais reglamentais ir tvarkomis; su žemės ūkio produkcijos rinkos įnoringumu“,- atviravo A.Dubickas.
Parengė Darius Mikelionis
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
