Interneto portalas www.delfi.lt rugsėjo
7 dieną publikuoja ekonomisto R.Lazutkos mintis apie šalies ateitį. Jo teigimu,
skurdo žemėlapis gali koreguotis: skurdas pamažu trauksis iš kaimo ir apims
miestus. Ypač tai aktualu mūsų, Šakių, kaimiškajam rajonui. www.delfi.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojo Gyčio
Oganausko leidimu publikuojame visą R.Lazutkos straipsnį „R.Lazutka: ateityje
skurdas trauksis iš kaimo į miestą“.
Didesnis nedarbas, aukštesnis santykinis skurdas, daug pensininkų, daugiavaikės skurdžios šeimos, išlikę lauko tualetai. Toks provincijos vaizdas ryškėja iš statistinių duomenų bei kitų rodiklių, tačiau ekonomistas Romas Lazutka pabrėžia, kad ateityje skurdieji gyventojų sluoksniai veikiausiai migruos į miestus ar rajonų centrus, mat čia prieinamesnė valstybės parama. Tuo tarpu kaime, pasak jo, turėtų įsitvirtinti stambesni ūkininkai, gaminantys žemės ūkio produkciją.
Skurdo lygis kaime aukštesnis
Remiantis Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais kaime gyveno apie trečdalis visų Lietuvos gyventojų – 1,099 mln. žmonių, iš jų apie 250 tūkst. gyventojų amžius viršija 60 metų. 2008 m., kai šalies ekonomika augo, skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 20 proc.: tačiau mieste jis buvo 13,6 proc., kaime – 32,9 proc.
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus R. Lazutkos, nors praėjusiais metais šalį ištikus krizei ekonomika stipriai smuko, tačiau esą santykinis skurdo lygis galėjo išlikti panašus, mat sumažėjus vidutinėms gyventojų pajamoms, sumažėjo ir santykinio skurdo lygio kartelė.
„Aš nenustebsiu, jei krizės laikotarpiu pasirodys, kad tas vidutinis skurdo lygis nelabai pasikeitė, nes krito ir vidutinio sluoksnio pajamos, žmonės neteko darbų. Pajamos taip pat krito ir tiems, kurie ir šiaip gyveno blogiausiai, bet kadangi krito ir vidutinės, tai ta skurdo riba nusileis“, - DELFI teigė R. Lazutka.
Aiškindamas, kodėl santykinis skurdo lygis kaime yra didesnis, ekonomistas vardija, jog kaimuose paprastai visuomet būna didesnis nedarbas, didesnę gyventojų dalį nei mieste sudaro iš mažų pensijų gyvenantys pensininkai arba daugiavaikės šeimos, kurių maitintojai, jei ir dirba, paprastai gauna mažą darbo užmokestį.
Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2010 m. rugsėjo 1 d. nedarbo lygis miestuose siekė 13,9 proc., o kaimuose – 16,6 proc. Miestuose bedarbių skaičius siekia 206,8 tūkst., kaimuose – 113 tūkst.
„Didmiesčiuose atlyginimai didesni, gyventojų struktūra tokia, kad daugiau dirbančių žmonių ir mažiau bedarbių santykinai, o tuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose yra daugiau bedarbių ir gyventojų struktūra tokia, kad daugiau pensininkų bei vaikų, todėl šeimos yra skurdesnės ir dažniau pretenduoja į pašalpas“ – aiškina R. Lazutka.
Kaime turėtų silpnėti neformalios paramos tinklas
Vis tik nepaisant gana sunkios kaimo padėties, statistiniai duomenys liudija, jog reali migracija iš kaimo yra mažesnė nei iš miesto. Statistikos departamento pateikiamais praėjusių metų duomenimis, susumavus atvykusių į miestus gyventojų ir išvykusiųjų skaičių, išeina, jog miestai prarado daugiau nei 11 tūkst. žmonių, o kaime šis santykis kiek geresnis – netekta apie 4,4 tūkst. žmonių.
Kaip DELFI aiškino Socialinių tyrimų instituto sociologė Aušra Maslauskaitė, tokia migracija yra natūrali, nes čia tiesiog gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie emigruoti į miestus arba užsienin nebesiveržia.
„Kaime gyvena vyresni gyventojai nei mieste. Šiaip bendrai kaime yra regionų, kur dominuoja vyresnio amžiaus žmonės. Tai jie nebevažiuoja. Tai priklauso nuo to, ką mes vadiname amžiaus struktūra arba nuo gyventojų sudėties pagal amžių“, - teigė sociologė.
Jai antrina ir ekonomistas R. Lazutka, tačiau, jo nuomone, ateityje gyventojų skaičius kaime turėtų stipriai sumažėti, mat senyvo amžiaus gyventojai natūraliai išmirs, o patys skurdžiausieji, kurie neužsiims efektyvia žemės ūkio gamyba, turėtų migruoti į miestus, nes čia labiau prieinama valstybės teikiama socialinė parama. Tuo metu kaime, anot pašnekovo, nyksta neformalios paramos tinklas, kai asmuo gali kad ir skurdžiai pragyventi kartas nuo karto padėdamas kaimynui nukasti bulves ar suskaldyti malkas.
„Netekę neformalios pagalbos, nebegalėdami išgyventi skurdžiai gyvenantys žmonės turės keltis į didmiesčius. Vakarų šalyse labiausiai nuskurdę gyventojai labiausiai koncentruojasi miestuose, nes ten gali ką nors rasti tai prie šiukšlių dėžės, tai elgetaujant, galima rasti padienių darbų paslaugų sferoje, pavyzdžiui, kokiu kroviku įsidarbinti. O kaime tokių darbelių nebelieka“, - teigė R. Lazutka.
„Tas ryšių tinklas, kaip kad dabar yra, kad žmogus nueina pas kaimyną, malkų pakapoja ar bulves pakasa, turi tėvus pensininkus, kurie gauna pensijas, tikrai keisis. Tokia neformali parama vis traukiasi ir mažėja, žemės ūkis industrializuojamas, randasi dideli ūkiai, stiprūs ūkininkai, kurie neprasideda su pavieniais darbininkais“, - pridūrė pašnekovas.
Skurdas neliečia žemdirbių
Kalbėdamas apie Lietuvos provincijos padėtį, R. Lazutka pabrėžė, jog skurdas, kuris prislegia nemažą dalį kaimo gyventojų, paprastai neliečia žemdirbių arba ūkininkų, kurių padėtis pastaruoju metu tik gerėjo, o pajamos augo.
„Lietuvoje per tuos keletą metų, kai buvo ekonomikos augimas, padėtis nelabai gerėjo skurdo požiūriu, bet ūkininkų padėtis gerėjo gana sparčiai. Todėl labai netikslu tapatinti žemdirbius ir kaimo gyventojus. Žemdirbių padėtis labai smarkiai gerėja“, - teigė R. Lazutka, bet pabrėžė, kad šiuo atveju kalbama apie ūkininkus, kurių ūkiai registruoti Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.
Jo nuomone, kalbant apie kaimo ateitį apskritai būtina suvokti, kad žemės ūkyje, kaip ir kitose Europos valstybėse, veikiausiai išliks tik tie ūkiai, kurie užsiims stambia žemės produktų gamyba, o tiekia maži ūkeliai, kuriuose lesinamos kelios viešos ir mūkia pora karvių, turėtų tapti mažuma.
Dėl šios priežasties R. Lazutka sako, kad apskritai kaimo padėtis turėtų tik gerėti, o skurdo problemos labiau prislėgs miestus, kur koncentruosis socialinės paramos prašantys gyventojai.
Anot jo, stambių ūkių neturintys ir darbo kaime nerandantys gyventojai provincijos nepaliktų tik tuo atveju, jeigu jiems būtų sudaromos palankios sąlygos dirbti kokiame nors netolimame rajono centre, o gyventi kaime, tačiau esą tam trukdo prastas susisiekimas viršuoju transportu.
„Vienas iš kaimo nuskurdimo veiksnių yra subyrėjusi viešojo transporto sistema. Jei žmonės gali atvažiuoti į rajono centrą tik kartą per dieną, tai kaip jiems nuvažiuoti į darbą ir grįžti iš jo net jeigu ten jie rastų veiklos? Galėtų važiuoti automobiliu, bet tiek neuždirba. Manau, kad viena priežasčių, kuri atskiria miestą nuo kaimo, yra skurdus ir nusigyvenęs viešasis transportas“, - svarstė R. Lazutka.
Nuotrauka Dariaus Mikelionio
| < Ankstesn | Toliau > |
|---|
