Mano rajonas

Vasario 4 dieną Šakių rotušės salėje vyko netradicinė konferencija „Organų donorystė – dovanotas gyvenimas“. Pasiklausyti asociacijos „Donorystė“ prezidento Armino Bartkaičio susirinko artipilnė salė. Ne tik konferencijos organizatorių, žmonių su negale, atstovų, bet ir moksleivių, medikų, seniūnijų ir kt. institucijų bei socialinių sluoksnių atstovų. Jiems A.Bartkaitis išsamiai išdėstė donorystės svarbą, apžvelgė šio reikalo situaciją rajone.

Apie organų donorystę, kaip vieną iš pagrindinių būdų suteikti šansą naujam gyvenimui tiems, kuriuos gamta nuskriaudė kokia nors sunkia, dažnai nepagydoma, liga, Lietuvoje garsiau pradėta kalbėti maždaug apie 2000 metus. Būtent tais metais šalyje imta taikyti ir savanoriškos donorystės apskaitos sistema, atsirado oficialios donorų kortelės, kurias užpildžiusieji savotiškai išvaduoja savo artimuosius nuo skausmingo dalyko – priimti sprendimą už savo artimą, gulintį praktiškai jau mirties patale.

Būtent šiam dalykui, tam, kad visuomenei vis iš naujo ir iš naujo būtų priminta apie organų donorystės svarbą, ir buvos skirta vasario 4-osios konferencija Šakių rotušėje. Jos organizatoriai, Šakių rajono žmonių su negale sąjunga, vietinei visuomenei pakalbėti pakvietė asociacijos „Donorystė“ prezidentą Arminą Bartkaitį. Pasiklausyti jo susirinko artipilnė rotušės salė – ir ne tik pagyvenusių žmonių ar neįgaliųjų organizacijų atstovų, bet ir jaunimo. Pasakojimo klausėsi ir Šakių ligoninės, Šakių visuomenės sveikatos biuro vadovai, dalis rajono seniūnų.

Pats konferencijos pavadinimas - „Organų donorystė – dovanotas gyvenimas“- taikliai atspindėjo tai, apie ką buvo kalbama. Kaip klausytojams kalbėjo A.Bartkaitis, vienas organų donoras, sutikęs paaukoti kai kuriuos savo organus, gali išgelbėti gyvybę maždaug septyniems žmonėms. Šiuo metu, bent jau Lietuvoje, galimos širdies, plaučių, inkstų, kepenų, akių ragenos, kasos persodinimo operacijos. Kurių net ir šiuo metu laukia apie 700 sunkios būklės ligonių. Daugiausia reikia atlikti inkstų (apie 230), akių ragenos (apie 264) operacijų. Tačiau yra ir laukiančių donoro širdies, širdies – plaučių komplekso, kepenų ir kt.

Tokie laukiančiųjų donorų pagalbos ligonių skaičiai tiesiog paskandina realiai atliktų operacijų skaičius. Per 2009 metus tinkamų donorų sulaukė 75 inkstų, 36 širdies, 36 kepenų, 11 širdies – plaučių komplekso laukę ligoniai. Dar 23 pacientams buvo persodinti gyvo žmogaus inkstai, 121 sulaukė pagalbos iš artimų žmonų persodinant kaulų čiulpas. Situaciją dėl tikimybės sulaukti tinkamo donoro apsunkina ne tik kol kas labai mažas savanorių donorų skaičius Lietuvoje, bet ir tai, kad vienam kurio nors organo persodinimo laukiančiam žmogui reikia tikėtis pagalbos mažiausiai iš 600 galimų donorų.

Tuo tarpu šalyje per metus, pasak A.Bartkaičio, tik apie 80-90 žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių – nelaimių, kraujotakos sutrikimų, širdies ligų ir pan.- dėl mirusių smegenų neteko galimybės gyventi, tetinka būti vienokio ar kitokio organo donorais. Be to, iš tų 80-90 potencialių donorų tinkamais kasmet būna vos apie 35-50 žmonių, nes organo tinkamumą kitam organizmui lemia daug itin svarbių faktorių.

Toks skaičius – tik lašas laukiančiųjų pagalbos jūroje. Situaciją apsunkina dar ir tai, kad kol kas Lietuvoje tik apie 0,3 proc. visų gyventojų (per 12,5 tūkst.) yra užpildę savanoriškos donorystės korteles. Kai tuo tarpu ES vidurkis siekia 11 proc., o Olandijoje savanoriais donorais po mirties tampa apie 44 proc. gyventojų. Lietuvoje savanoriškos donorystės gūsis užfiksuotas gal tik praėjusiai metais – per metus buvo užpildyta 2210 savanoriškos donorystės kortelių, kai kitais metais būdavo apie 1 tūkst. Be to, iki šiol nė vienas iš šių donorų realiai dar nepagelbėjo nė vienam pacientui.

Dar mažesnis lašas jūroje yra šakiečių – nuo 2000 metų norą po savo mirties dovanoti gyvenimą kitam iki šiol yra pareiškę 101 rajono gyventojas. Per 2009 metus organų donorais nutarė tapti 15 žmonių, o daugiausia norą pareiškusiųjų užfiksuota 2008 metais, kuomet rajono žmonių su negale sąjunga įgyvendino projektą. Tais metais 35 rajono gyventojai panoro tapti organų donorais. Šių metų sausį Šakiuose užpildytos dvi savanoriškos donorystės kortelės.

Pasak A.Bartkaičio, visuomenę nuo šio gyvybiškai svarbaus pasiryžimo vis dar atbaido iki tol formavęsi stereotipai: vienas jaučiasi esąs per senas būti donoru; kitas bijo, kad, sužinoję apie jo donorišką statusą, gydytojas sunkią akimirką specialiai negydys; trečias bijosi, kad gali tapti organų prekeivių medžioklės auka ir pan. Tačiau A.Bartkaitis bet kokias baimes buvo linkęs atmesti. Pirmiausia, kad kartą savanoriškai organų donorystei raštiškai pasižadėjęs asmuo savo nuomonę gali keisti kiek tik nori kartų – galios tik paskutinis jo sprendimas. Be to, galimu organų donoru žmogus tampa tik tuomet, kai konstatuojama jo smegenų mirtis. Tą, anot A.Bartkaičio, įstatymiškai gali konstatuoti tik trijų aukšto rango gydytojų konsiliumas. Kurio sprendimą po 12 valandų privalo dar kartą peržiūrėti kitų trijų gydytojų konsiliumas.

Be to, kiekvieno žmogaus organai tinka tik labai siauram ratui galimų pacientų, tad iš esmės tokie dalykai sugriauna net visuomenėje sklandančius mitus apie galimą prekybą donorų organais. Lietuvoje tokio pobūdžio operacijos atliekamos tik dviejose gydymo įstaigose: Kauno medicinos universiteto klinikose ir Vilniaus Santariškių klinikinėje ligoninėje. Transplantuojant bet kokį organą, šiame procese dalyvauja nuo 70 iki 120 medicinos srities specialistų.

A.Bartkaitis paneigė ir mitą, kad vyresnio amžiaus žmonės jau netinkami būti organų donorais. Jo teigimu, Lietuvoje pacientui yra persodintas 90 metų amžiaus donoro inkstas bei 102 metų donoro akių ragena. Dar ir šiandien gyvas žmogus, kuriam prieš 30 metų buvo persodintas inkstas. O būtent šio pobūdžio operacijos Lietuvoje atliekamos seniausiai – nuo 1970 metų vasario 18 dienos.

Akcentuodamas organų donorystės svarbą, A.Bartkaitis žvelgė į šį dalyką ir iš kitos pusės. „Ypatingai sunku būna praktiškai jau mirusio žmogaus artimiesiems pasakyti sprendimą dėl organų donorystės už jį. Žmogiškai būna suprantamas jų neigiamas atsakymas, nors artimojo medikams ir nebepavyksta išgelbėti. Kasmet Lietuvoje apie 20-30 proc. galimų donorystės atvejų mirštančiojo artimieji atsisako pagelbėti į gyvenimą besikabinantiems ligoniams“,- skaičiais kalbėjo A.Bartkaitis. Pabrėžęs, kad šiuo metu širdies transplantacijos laukia devyni vaikai, kepenų persodinimo – trys, inkstų persodinimo – du vaikai.

Pritarimą organų donorystei pastarosios konferencijos metu išreiškė ir dvasininkijos atstovas, kunigas Andrius. Jo teigimu, tapti donoru, reiškia, dalintis su kitu žmogumi tuo, ką pats esi gavęs iš Dievo. Jo manymu, tokių renginių, kaip ši konferencija, turėtų būti žymiai daugiau ir dažniau. Nes žmonėms šiandien dar trūksta informacijos apie tokį dalyką, kuris Vakarų pasaulio valstybėse jau senai tapęs gyvenimo norma.

Nuotraukos – Dariaus Mikelionio.