Mano rajonas

Šakiuose, Kęstučio gatvėje, buvusio „buitinio“ pastate, jau keletą metų veikia specifinių prekių – dviračių ir jų dalių – parduotuvė. Parduotuvė gyvavo net ir per giliausią ekonominį sunkmetį. Aplink ją šiandien jau buriasi dviračių mėgėjų būrys. Tačiau jos savininkas šakietis Mindaugas Balčiūnas, į prekybinio pobūdžio verslus įžengęs dar paauglystėje, savęs supersėkmingu verslininku nelaiko. Jis tiesiog daro tai, kas jam miela dūšiai. Ir tenkinasi tuo, ką turi šiandien, be didelių lūkesčių ateičiai.

Šakietis Mindaugas Balčiūnas prekybos verslo „paragavo“ būdamas 17 metų, tik griuvus sovietinei imperijai. „Tas laikotarpis buvo laukinis: „pirkau – pardaviau“ biznis ėjosi bet kam; mokslai niekam nerūpėjo. Tarp tokių buvau ir aš, ypač masino momentai, kuomet pavykdavo uždirbti rublį, taloną ar vėliau – litą“,- prisiminė verslininkišką pradžią M.Balčiūnas.

Verslininkiška pradžia buvo ne tik „pirkau – pardaviau“ čia Lietuvoje ar rajone. Teko Mindaugui pavažinėti ir po pietines buvusios Tarybų Sąjungos respublikas. Šiandien Mindaugas tikina: ypatingai blogai nebuvo niekuomet. Gal net atvirkščiai – bėgant metams, atsirado noras į verslininkišką gyvenimą įsikibti kaip nors rimčiau. „Atsirado idėjos, o kartu ir būtinybė pradinėms investicijoms. Niekas nei iš mano artimųjų, nei iš draugų ar pažįstamų neturėjo galimybės man pagelbėti. Teko, viską gerai pasvėrus, pasinaudoti banko paslaugomis“,- „rimtojo“ verslo pradžią prisiminė Mindaugas.

Žinoma, idėja ir pirmosios investicijos sukosi tik apie prekybą. Iš pradžių M.Balčiūnas tenkinosi verslu pagal verslo liudijimą, teko šalti ir turgavietėse. „Kurį laiką taip padirbęs, supratau: „turginis“ verslas nėra tas, kuris gali garantuoti ramią ir patikimą ateitį. Minčių buvo visokių, galvojau ir apie žūklės reikmenų parduotuvę“,- pasakojo savąją istoriją M.Balčiūnas. Tačiau ateitį nutarė susieti su dviračiais. „Rizikos buvo, baugino šio verslo sezoniškumas, įstatyminiai dalykai, kurie mane užgriuvo kuriant įmonę. Žinoma, dabar apie tai kalbu jau tik kaip apie istoriją“,- atviravo Mindaugas.

2003 metais jis tapo dviračių ir automobilių atsarginių dalių parduotuvės savininku. Jau tuomet Mindaugui keistos pasirodė verslą reglamentuojančios vingrybės – vienodai įstatymai kerta tiek pačiam smulkiausiam, tiek pačiam stambiausiam verslininkui. Neatsižvelgiant į jo veiklos apyvartą, pajamas, pelną. „Stebiu situaciją: smulkusis verslas mūsų šalyje pamažu tampa savotiška rakštimi monopolininkui – rakštimi, kurią žūt būt reikia pašalinti“,- dalinosi mintimis M.Balčiūnas.

Tačiau į balą kritęs, sausas nekelsi. Taip ir su Mindaugo dviračių verslu: jis ne tik kas nesustojo net per ekonominį sunkmetį, bet pamažu vystosi toliau. Aplink jo prekybos tašką jau buriasi visuomeninis dviračių mėgėjų būrys; jo parduotuvės paslaugomis naudojasi dviračių mėgėjai iš kaimyninių rajonų; Mindaugas išmoko gyventi iš sezoninio savo verslo. „Tačiau svarbiausia, ką supratau,- vien prekiaudamas neišgyvensi. Šalia būtina turėti dar ir kokį žmonėms reikalingą amatą, kuris garantuotų pajamas bent duonai sunkiausiais verslui momentais“,- savosios sėkmės paslaptį išdavė M.Balčiūnas.

Jo amatas –servisas jau įsigijusiems dviračius. Tokią mintį jam įdiegė Amžinybėn iškeliavęs šakietis Kostas Puskunigis, kadaise garsėjęs Šakiuose savo išmoningais dviračiais. „Net ir nusipirkęs geriausią dviratį, laikui bėgant susidursi su būtinybe jį remontuoti. Amžino nieko nėra. Poreikis dviračių priežiūrai, remontui tikrai yra nemenkas. Tie ekonominio burbulo laikai, kai žmonės pirko bet ką neskaičiuodami, jau negrįžtamai praėjo“,- atviravo M.Balčiūnas.

Dviračių serviso paslaugą teikti jį paskatino ir dviračių entuziastas lukšietis Antanas Burkšaitis. „Vos pradėjus prekybą dviračiais, parduotuvę aplankė A.Burkšaitis. Jo žodžius -  kaip tu gali prekiauti dviračiais, pats jais nevažinėdamas,- prisimenu ir dabar. Iškart pabandžiau paminti ilgesnę distanciją, ir supratau, kad dviratis ne tik važiuoja, bet ir genda“,- dabar su šypsena kalba Mindaugas.

M.Balčiūnas turi savitą požiūrį ir į verslą, kaip sąvoką. „Nesakyčiau, kad esu sėkmingas verslininkas. Nes apskritai sunku save įvardinti rimtu verslininku. Taip, aš parduodu prekę, suteikiu paslaugą, uždirbu pajamas. Tuo pačiu nuolat pats domiuosi šio verslo ir amato naujovėmis, lankausi parodose. To ypač reikia tokiame rajone kaip Šakiai – čia turi nuolat būti pasirengęs naujiems iššūkiams, privalai atsakyti už savo darbą. Nes kartą pavedęs bent vieną klientą, iškart jų prarasi dešimtis“,- verslo provincijoje subtilybes vardino Mindaugas.

Nes didžiausia reklama provincijoje eina agentūros VBS („viena boba sakė“) kanalais. „Gerų darbų žmonės dažnai linkę nepastebėti, tačiau blogus mato iškart ir įsimena ilgam“,- mano M.Balčiūnas. Čia jau nieko neįtakos jokie įstatymai, jokie valdžios požiūriai ar galimos paramos. M.Balčiūnas atviravo: jo prigimtis, užsispyrimas bent kol kas neleidžia kreiptis kur nors paramos, naudotis, pavyzdžiui, rajone veikiančio Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros fondo parama. „Tačiau tai nereiškia, kad tokie dalykai blogi. Aš palaikau bet kokias paramos formas“,- kalbėjo verslininkas.

Didžiausią verslo sėkmę, pasak jo, lemia paties verslininko sau iškelti lūkesčiai: per daug mintimis apžiojus, praktiškai garantuota nesėkmė. O verslaujant „su protu“, įmanoma ir išgyventi, ir užsidirbti. „Sąmoningai per daug neplečiu savojo verslo - tokiu atveju būčiau atsakingas ne tik už save, bet ir už samdytus darbuotojus. Ar šiuo metu jiems galėčiau duoti šimtaprocentines garantijas dėl ateities? Sunku pasakyti. Čia provincija, pakankamai ribota rinka, čia verslininkas turi būti visuomet pasiruošęs bet kam“,- dalinosi mintimis Mindaugas.

Todėl jis nepuola kaltinti tų, kurie dėl skanesnio duonos kąsnio išvažiuoja užsienin. Užjaučia tuos, kurie, užuot ką nors patys bandę kurti, drabstosi į kairę ir į dešinę kaltinimais, kritika ir pan. Mindaugas tiesiog čia gyvena, puoselėja savo verslą ir amatą, savitai žiūri į ateitį. O svarbiausia, džiaugiasi tuo, ką turi šiandien. „Visada reikia žinoti – bet kurią dieną gali būti dar blogiau nei šiandien. Per savo veiklos metus jau išmokau, kai reikia, išgyventi ir vien su duonos kąsniu. Svarbiausia, niekuomet nenuleiskime rankų“,- mąsto M.Balčiūnas.

Šių dalykų, sugebėjimo įveikti sunkmečius, kantrybės, tinkamo situacijos ir įstatyminės bazės įvertinimo jis ir linki tiek kolegoms verslininkams, tiek visiems rajono žmonėms artėjančių šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga. 

Parengė Darius Mikelionis